LKD
Ketvirtasis Lietuvos koloproktogų suvažiavimas
Storosios žarnos ir tarpvietės chirurgija
Organizacinis
komitetas: pirmininkas V. Zykas
vicepirmininkas R. Keblas
vicepirmininkas A. Montvydas
ats.sekretorius Ž. Saladžinskas
nariai: D. Pavalkis V. Baužys
N. Samalavičius V. Daubaras
R. Šiugžda R. Samuolis
A. Tamelis B. Stanislovaitis
D. Venskutonis A. Šlepavičius
PROGRAMA
Pirmoji diena (2002 05 09)
12.20-12.50 Suvažiavimo atidarymas
Sveikinimo žodis
V. Zykas – LKD prezidentas
Ketvirtąjį jubiliejinį Lietuvos koloproktologų suvažiavimą pasitinkant
V. K. Baužys – Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės koloproktologas
Klaipėdos krašto koloproktololgijos raida
12.50-13.00 Pertrauka
I POSĖDIS Pirmininkauja: V. Zykas, A. Montvydas
13.00-13.15 A. Norvaišis, D.Rusteikienė, R. Žemaitaitienė, Ž. Genys
Storosios žarnos divertikuliozės gydymas Vilniaus m. universitetinėje ligoninėje
13.15-13.25 T. Poškus, N.E. Samalavičius, R. Drąsutis
Chirurginis komplikuotos storosios žarnos divertikuliozės gydymas
13.25-13.35 V. Zykas, D. Venskutonis, V. Daubaras, L. Urbanavičius
Kraujavimas iš storosios žarnos – viena iš senyvo amžiaus žmonių divertikuliozės komplikacijų
13.35-13.45 V.K. Baužys
Ūminio paraproktito gydymas
13.45-14.0 A. Razbadauskas, B. Stanslovaitis
Parastominių išvaržų gydymas: literatūros apžvalga ir atvejo aprašymas
14.00-14.20 Diskusijos
14.20-14.30 Remėjų pranešimai
14.30-15.. Pertrauka
II POSĖDIS Pirmininkauja: R. Keblas, V.K. Baužys
15.00-15.15 H. Granslev
Stomuotų žmonių reabilitacija Danijoje
15.15-15.30 V. Zykas
Suaugusiųjų lėtinės kolostazės: požiūris į chirurginį gydymą
15.30-15.40 R. Bagdzevičius, R. Uktveris, P. Juška
Vaikų tiesiosios žarnos išsiplėtimas
15.40-15.50 D. Venskutonis, V. Daubaras
Šiuolaikiniai hemorojaus gydymo metodai
15.50-16.00 N. Zaks
Proktologijos ligų gydymas kriochirurgija ir lazeriu
16.00-16.10 G. Radžiūnas
Lėtinės išangės įplėšos gydymas nitrolingvaliu
16.10-16.25 Diskusijos
16.25-16.30 Rėmėjų pranešimas
16.30-17.0 Pertrauka
III posėdis Pirmininkauja: D. Pavalkis, R. Šiugžda
17.00-17.15 D. Rusteikienė, A. Norvaišis, R. Žemaitaitidnė, Ž. Genys, M. Lapinskas, A. Pabarčius,
G. Oleka, R. Keblas
Tiesiosios žarnos traumos
17.15-17.30 T. Poškus, N. E. Samalavičius, R. Drąsutis
Tiesiosios žarnos iškritimo gydymas Vilniaus universitetinėje Raudonojo Kryžiaus
ligoninėje 1980-2001 m.
17.30-17.40 Ž. Saladžinskas, A. Tamelis, D. Pavalkis
Tiesiosios žarnos iškritimo gydymas
17.40-17.50 R. Samuolis
Storosios žarnos polipų diagnostika ir gydymas Panevežio ligoninėje
17.50-18.0 N. E. Samalavičius
Šeiminė adenominė polipozė ir jos gydymas Lietuvoje:
Lietuvos polipozės registro 1995-2002m. duomenys
18.10-18.20 K. Rimaitis, I. Marchertienė, D. Pavalkis
Skirtingų skausmo malšinimo metodikų įtaka pooperacinei eigai, gydant storosios žarnos vėžį
18.20-18.30 Diskusijos
18.30-18.40 Rėmėjų pranešimai
19.00 LKD 10-mečio minėjimas
Antroji diena (2002 05 10)
IV POSĖDIS Pirmininkauja: Ž. Saladžinskas, N. Samalavičius
9.00-9.20 H. J. Nielsen
Kraujo transfuzijos įtaka pooperacinėms komplikacijoms atsirasti ir išgyventi po kolorektalinio vėžio rezekcijų
9.20-9.40 S. Būlow
Danijos nacionalinė tiesiosios žarnos vėžio duomenų bazė 1994-2000 m.
9.40-9.50 D. Pavalkis, A. Tamelis, Ž. Saladžinskas, I. Toker
Kolorektalinis vėžys KMUK 1995-2000 m.
9.50-10.0 A. Bubnys, P. Žeromskas
Išplėstinės storosios žarnos vėžio operacijos
10.00-10.20 M. Jievaltas, G. Barauskas, J. Pundzius
Kolorektalinio vėžio metastazių kepenyse gydymo rezultatai
Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinikoje
10.20-10.40 Diskusijos
10.40-11.20 Stendinių pranešimų pristatymas
Suvažiavimo uždarymas
11.25-12.0 Pertrauka
12.00-13.30 Lietuvos koloproktologų draugijos narių posėdis
Pranešėjai: V. Zykas, R. Keblas, Ž. Saladžinskas, R. Šiugžda, E. Torrau.
Ataskaitos, įstatų papildymai, pakeitimai, diskusijos, prezidento, valdybos, revizijos komisijos rinkimai
FUNKCINIAI REZULTATAI PO KOLEKTOMIJŲ SU ILEOREKTOSTOMIJA, CEKOREKTOSTOMIJA IR KLUBINĖS ŽARNOS REZERVUARO JUNGTIMI SU IŠANGE, SERGANT ŠEIMINE ADENOMINE POLIPOZE
N. E. Samalavičius
Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės chirurgijos skyrius
Šio darbo tikslas buvo palyginti funkcinius rezultatus po trijų tipų kolektomijų šeiminės adenominės polipozės ( ŠAP) atveju : subtotalinės kolektomijos su ileorektostomija (IRA) , subtotalinės kolektomijos su cekorektostomija (CRA) ir rekonstrukcinės proktokolektomijos su klubinės žarnos rezervuaro jungtimi su išange (IPAA).
Medžiaga ir metodai . Įvertinome 20 procentų, 10 vyrų ir 10 moterų funkcinius rezultatus po minėtų trijų tipų operacijų. Šias grupes sudarė 9 procentai po IRA, 2 – po CRA ir 9 – po IPAA. CRA buvo atliekami modifikuojant storosios žarnos likusio segmento ilgį, kad jis būtų toks pats, kaip po standartinės IRA. Viršutinis tiesiosios žarnos trečdalis buvo šalinamas, akloji žarna susiuvama su likusia tiesiosios žarnos dalimi šalia valvula Bauhini, paliekant apie 8 centimetrus tiesiosios žarnos ir apie 7 centimetrus aklosios. Pacientų amžius operacijos metu buvo vidutiniškai 29 metai (14 – 48) IRA grupėje, 23 m. (21 ir 25 ) CRA grupėje ir 27 m. (17 – 47) IPAA grupėje. 3 pacientai iš IRAgrupės ir 3 iš IPAA grupės jau sirgo storosios žarnos vėžiu. Abu pacientai, kuriems atlikta CRA, operuoti profilaktiškai.
Rezultatai. Visi pacientai užpildė klausimyną arba buvo apklausti telefonu. Laikas po operacijos IRA grupėje buvo vidutiniškai 6,5 metai ( 1-20 metų) , po CRA -2 ir 3,5 metų, IPAA grupėje – 23 (6- 42) mėnesiai. 1 (11,1 procentas) po IRA ir 1 ( 11,1 procentas) po IPAA operacijos turėjo keisti darbą. Dietos laikytis turi 2 (22,2) procentai po IRA ir 4 (44,4) procentai po IPAA. Lyginant šias grupes pagal tuštinimosi per parą skaičių, išmatų laikymą, tuštinimosi neatidėliotinumą bei vaistų nuo viduriavimo vartojimą, geriausi rezultatai yra po CRA.
Išvados:
Sergančiųjų ŠAP funkciniai rezultatai po IRA ir IPAA yra panašūs ; po CRA funkciniai rezultatai yra geresni , todėl ši operacija galėtų būti alternatyva IRA.
REKONSTRUKCINĖ PROKTOKOLEKTOMIJA :15 OPERACIJŲ PATIRTIS
N. E. Samalavičius
Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės chirurgijos skyrius
Darbo tikslas buvo išanalizuoti rekonstrukcinės proktokolektomijos Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės chirurgijos skyriuje chirurginius bei funkcinius rezultatus.
Pacientai ir metodai. Pirmoji rekonstrukcinė proktokolektomija mūsų chirurgijos skyriuje atlikta 1996 -2001 metais, t.y. per šešerius metus , iš viso atlokta 15 rekonstrukcinių proktokolektomijų. Operuota 10 vyrų ir 5 moterys, amžius – 18 -54 metai , vidurkis 31 metai. 5 procentai sirgo opiniu kolitu ( iš jų vienas sirgo ir tiesiosios žarnos vėžiu) ir 10 – šeimine adenomine polipoze ( iš jų viena pacientė sirgo ir riestinės žarnos vėžiu, du - tiesiosios žarnos vėžiu). Opiniu kolitu sergantiems pacientams operacija atlikta trim etapais, o sergantiems šeimine adenomine polipoze – dviem. Visais atvejais tiesiosios žarnos bigei uždaryti bei J formos klubinės žarnos rezervuarui suformuoti buvo naudijami automatinio siuvimo aparatai; 9 atvėjais klubinės žarnos rezervuaro – išangės jungtis suformuota cirkuliariu automatinio siuvimo aparatu, o likusiais 6 atvejais, atlikus eversiją ir mukozektomiją iki dantytosios linijos jungtis suformuota rankine siūle.
Rezultatai. Vidutinė gulėjimo ligoninėje trukmė buvo 18 dienų ( 11 – 35 ).Operacijos truko nuo 4 valandų iki 7 ir 1 / 2 valandos, vidutiniškai 6 ir ½ valandos. Trijų pacientų (20 procentų) pooperacinė eiga komplikavosi : vienu atveju buvo sąauginis žarnyno nepraeinamumas ( pasveiko gydomas konservstyviai) , kitu atveju – kairiosios kojos giliųjų venų trombozė, dar kitu atveju – dešiniosios blauzdos pozicinio užspaudimo sindromas ( operuotas,atliktas fasciotomijos). Dviem pacientams iki 2002 m. vasario mėn. profilaktinė ileostoma dar nebuvo pašalinta. Atkūrus virškinamojo trakto vientisumą ( 3 mėnesiai po rekonstrukcinės proktokolektomijos ar rekonstrukcinės proktektomijos) , žarnyno veikla buvo patenkinti visi pacientai. Dienos metu didelliu išmatų nelaikymu nesiskundė nė vienas pacientas; du pacientai ( 15,4 % ) pastebėjo ,jog buvo tepimų naktį. Tuštinimosi dažnis svyravo nuo 4 iki 10 kartų per parą, vidutiniškai 6 kartai.
Išvados:
Mūsų duomenimis , rekonstrukcinė proktokolektomija buvo saugi operacija; funkciniai rezultatai yra geri ir labai geri. Mūsų skyriuje sukaupta šiuo metu didžiausia Lietuvoje šios rūšies operacijų patirtis. Atliekant rekonstrukcinę proktokolektomiją šeimine adenomine polipoze sergantiems pacientams, būtina pašalinti visą tiesiosios žarnos gleivinę iki dantytosios linijos.
PROFILAKTINĖS ILEOSTOMOS REIKŠMĖ ANASTOMOZĖS SANDARUMUI PO TIESIOSIOS ŽARNOS RAUKĄ IŠSAUGANČIŲ VĖŽIO OPERACIJŲ
T.Vanagas, A.Tamelis, Ž. Saladžinskas, D.Pavalkis
KMUK Chirurgijos klinika
Darbo tikslas. Išanalizuoti profilaktinės ileostomos reikšmę anastomozės siūlės nesandarumui bei su tuo susijusioms pooperacinėms komplikacijoms išvengti.
Pacientai ir metodai. Retospektyviai išnagrinėtos 49 ligos istorijos pacientų, kuriems operuotas tiesiosios žarnos vėžys KMUK Chirurgijos klinikoje nuo 1998 m. birželio mėn. 15% buvo atlikta protektomija su kolonaline anastomoze pagal Parksą, 10 – priekinė tiesiosios žarnos rezekcija. Anastomozės profilaktikai šiems 25 procentams suformuotakilpinė ileostoma Turnbull metodu. Ši grupė lyginta su atsitiktinai parinktu 24 procentų , kuriems buvo atlikta priekinė tiesiosios žarnos rezekcija be ileostomos, frupe. Lyginamosios grupės nagrinėtos , atsižvelgiant į pacientų amžiaus vidurkį, lytį, pooperacinio laikotarpio trukmę ir pooperacines komplikacijas.
Rezultatai. Pacientų, turinčių ileostomą, grupėje vyrų buvo 14, moterų 11. Neturinčių ileostomos vyrų -15, moterų -9. Lyginamosiose grupėse pacientų amžiaus vidurkis buvo panašus – apie 66 metai; pacientų , turinčių ileostomą amžius svyravo nuo 51 iki 80 metų, neturinčių ileostomos – nuo 47 iki 78 metų. Turinčių ileostomą grupėje vyravo žema tiesiosios žarnos vėžio lokalizacija: apatinė ampulės dalis – 9(36%), vidurinė – 6(24%), viršutine 6( 24%), rektosigminė tiesiosios žarnos dalis-4(16% ) pacientai. Neturinčių ileostomos pacientų tiesiosios žarnos vėžio lokolizacija buvo aukšta: apatinė ampulės dalis -3912,5 %), vidurinė – 3 (12.5%),viršutine -5(20.84% ), rektosigminė -13(54.17%) pacientų.Pooperacinė gyvenimo trukmė pacientųturinčių ileostomą, grupėje buvo vidutiniškai 12,12 dienų ( 8-31 diena), neturinčių ileostomos -14,44 dienų (6-18dienų).Pooperacinis
laikotarpis sklandus 18 pacientų (72%), 7 pacientų (28%) –komplikuotas , iš jų 2pacientams(8%) buvo klinikinės anostomozės nesandarumas. 3 pacientams,kuriems nebuvo suformuota ileostoma (12,5%) , atsirado pooperacinių komplikacijų iš jų 2 pacientams (8,33%)-klinikinis anastomozės nesandarumas.
Išvados :
Profilaktinė ileostoma yra vaiksminga jungtį sauganti priemonė, atliekant žemą tiesiosios žarnos rezekciją, nes pooperacinių jungties komplikacijų skaičius yra toks pats kaip atliekant aukštą tiesiosios žarnos rezekciją be ileostomos.
SKIRTINGŲ SKAUSMO MALŠINIMO METODŲ ĮTAKA POOPERACINEI EIGAI, GYDANT STOROSIOS ŽARNOS VĖŽĮ.
Atsitiktinių imčių prospektyvi klinikinė studija
K.Rimaitis, I.Marchertienė ,D. Pavalkis
KMUK Anesteziologijos ir Chirurgijos klinikos
Tyrimo tikslas :palyginti dvi skirtingas pooperacinio skausmo malšinimo metodikas ir įvertinti jų privalumus bei trūkumaus, gydant storosios žarnos vėžį.
Pacientai ir metodai. Tirta 100 procentų , sergančių vėžiu, kuriems buvo atliekamos storosios žarnos rezekcijos KMUK Chirurgijos klinikoje 2000-2002 m. Pacientai atsitiktiniu būdu suskirstyti į dvi grupes : epiduralinio skausmo malšinimo (EA) grupė ir sisteminio skausmo malšinimo (petidino) grupė . Operacijos metu bendrinė anestezija ir jos palaikymas atlikti, remiantis standartizuotu protokolu, abiejų grupių pacientams. Po operacijos EA grupės pacientams tęsta bupivakaino 1mg./ml. Ir fentanilio 5 mg/ml. Infūzija, o petidino grupės pacientams skirta IM 0,5-
1,0 mg/kg petidino kas 4 val. Pooperacinio skausmo malšinimo veiksmingumas vertintas , remiantis vizualia analogine skale (VAS) ramubės ir kosulio metu pirmąsias tris pooperacines dienas. Šalutiniai reiškiniai sedacija, pykinimas ir vėmimas, kvėpavimo slopinimas ie niežulys , registruoti pagal protokolą. Komplikacijos ir gulėjimo ligonnėje trukmė taip pat buvo lyginami tarp tiriamųjų grupių.
Rezultatai. Nebuvo ryškesnių skirtumų tarp abiejų grupių pacientų, atsižvelgiant į amžių , lytį , svorį ir būklę, pagal ASA klasifikaciją ir operacijos trukmės laiką.
VAS skausmo intensyvumo balai tiek ramybės, tiek kosulio metu statistiškai reikšmingai (p<0,05) buvo mažesni EA grupėje negu petidino grupėje per visą 3 parų laikotarpį po operacijos. Kai VAS skausmo balai kosulio metu buvo didesni nei 4, skurta papildomų analgetikų. Papildomai skausmą malšinti prireikė 28 (56 proc.) procentams petidino grupėje ir 10 ( 20) procentų EA grupėje.
Pacientų savijauta , naudojant 5 variantų savijautos manekeną, buvo reikšmingai (p<0,05) geresnė EA grupėje nei petidino grupėje. Hemodinamikos stabilumas buvo panašus abiejose grupėse, tačiau arterinio krujo spaudimas iki 20 procentų pradinio, buvo mažesnis EA grupėje. Pulsoksimetru matuojant SO2, kapiliarinio kraujo įsotinimas deguonimi buvo pakankamas abiejose grupėse, tačiau EA grupės pacientų rodikliai buvo statistiškai reikšmingai geresni. Sedacijos laipsnis operacijos dieną ir pirmąją pooperacinę parą buvo didesnis petidino grupėje tačiau kitas 2 paras nesiskyrė tarp tiriamųjų grupių. Operacijos dieną ir 1-ą pooperacinę parą vėmė po (18 ) procentus abiejose grupėse, tačiau pykino 16 (32) procentus pacientų petidino grupėje ir 3 (6) procentus pacientų EA grupėje. EA grupėje (p<0,05 ). Registruojan pooperacines komplikacijas ir pacientų gulėjimo laiką, žymesnių skirtumų tarp tiriamųjų grupių nebuvo.
Išvados:
Pooperacinis epiduralinis skausmo malšinimas buvo daug veiksmingesnis negu sisteminis skausmo malšinimas po storosios žarnos vėžio operacijų ir lėmė geresnę pacientų savijautą.
Epiduralinės analgezijos metu buvo mažiau šalutinių reiškinių, lyginant su sisteminę opioidine analgezija, ypač ankstyvuoju pooperaviniu laikotarpiu.
Epiduralinio skausmo malšinimo metu didesnė pooperacinio niežulio galimybė nei IM skausmo malšinimo petidinu metu.
PLONOSIOS ŽARNOS NAVIKŲ GYDYMAS
B.Stanslovaitis, A.Razbadauskas, A. Balzarevičius
Klaipėdos jūrininkų ligoninė
Plonosios žarnos piktybiniai navikai sudaro 0,5 procento visų virškinamojo trakto navikų.Taigi gana reta potilogija 5-10 kartų retesnė nei nepiktybiniai plonosios žarnos navikai,todėl jų diagnostika sudėtinga, dažnai yra operuojama, sudarius grėsmingoms komplikacijos.
Tikslas. Įvertinti pacientų , sergančių plonosios žarnos navikais, diagnostikos ir gydymo ypatumus.
Pacientai. Retrospektyviai tirti pacientai, gydyti Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, sergantys plonosios žarnos piktybiniais navikais, 1995-2001 metais.
Rezultatai . Per šešerius metus Klaipėdos jūrininkų ligoninės abdominalinėschirurgijos skyrije gydyti 8 pacientai,sirgę plonosios žarnos piktybiniaias navikais. Visi jie buvo skubiai paguldyti į ligoninę ie operuoti.
Pacientų amžius 33-72 metai, 4 vyrai ir 4 moterys.
Skubios operacijos priežastys: žarnyno nepraeinamumas-4, kraujavimas plonosios žarnos spindį-2, žarnos perforacija ir difūzinio peritonito komplikacij -2 atvejai.
Vienam pacientui atlikta diagnostinė laparoskopija, nes nebuvo aiški kraujavimo priežastis, visiems atliktos reėzekcinės operacijos , sudarant pirminę anastomozę.
Visi pacientai pasveiko, operacinių komplikacijų nebuvo.
Pooperaciniu laikotarpiu kilo 2 komplikacijos: vienu atveju- žaizdų infekcija,kitu –paūmėjo lėtinis obstrukcinis bronchitas.
Gydymo laikas ligoninėje- nuo 10 iki 49 parų.
Patologohistologiniai duomenys: lejomiosarkoma sudarė 5 atvejus, adenokarcioma -2 (1 –IIIstadijos, 1-IV stadijos).
Potologinio proceso vieta: tuščioji žarna-4, klubinė žarna-4 –navikai.
Operavome vieną tuščiosios žarnos lejomiosarkomos recidyvas, praėjus 6 mėnesiams po pirmosios operacijos. Pacientė pati atsisakė adjuvantinės chemoterapijos.
Išvados. Plonosios piktybiniai navikai reti,tačiau jie diagnuozuojami jau paveluotai ir tada ,kai prasideda grėsmingos komplikacijos ( kraujavimas, plonosios žarnos nepraeinamumas, žarnos perforacija).
STOROSIOS ŽARNOS DIVERTIKULIOZĖS GYDYMAS VILNIAUS MIESTO UNIVERSITETINĖJE LIGONINĖJE
A. Norvaišis, D. Rusteikienė, R. Žemaitaitienė, Ž. Genys
Vilniaus m. universitetinės ligoninės
3-asis abdominalinės chirurgijos skyrius
Išanalizuots 78 pacientų (27 vyrų ir 51 moters) gydytų nuo storosios žarnos divertikuliozės komplikacijų, ligos istorijos.51,2 proc. pacientų buvo 61-70 metų amžiaus. 83,3 proc. pacientų paguldyti į ligoninę skubiai dėl stipraus pilvo skausmo arba kraujavimo iš tiesiosios žarnos. 9 pacientams krujavimas buvo ryškus, sukėlė anemiją (Hb-80 g/l) . 7 pacientai paguldyti į ligoninę esantūminio peritonito klinikai.
Divertikiliozės diagnozė nustatyta, atlikus rektoskopiją, retrogradinę irigoskopiją, echoskopiją, atskirais atvėjais, - kolonoskopiją. Divertikulų vieta: riestinėje žarnoje rasta 41 (52,5 proc.) pacientui, riestinėje ir nusileidžiančioje storosios žarnos dalyse -29(37,2 proc.) pacientams, 8 (10,3proc.) rasta divertikulų ir skersinėje storosios žarnos dalyje.
63 pacientai (80,8 proc.) buvo gydyti konservatyviai : rėžimas, dietos ribojimas, hemostazinis gydymas. Esant divertikulito klinikai, skirta antibiotikų. 9 pacientams, esant ryškiai pohemoraginei anemijai, atlikti kraujo perpylimai.
Operuota 15 pacientų (19,2 proc. 4 vyrai ir 11 moterų).
Ūminis peritonitas, kurį sukėlė divertikulitas su perforacija, skubiai operuotas 7 pacientams. Jiems atlikta pakitusios storosios žarnos rezekcija su kolostoma (5 pacientai), arba su pirmine anastomoze (2 pacientai). 6 pacientai operuoti planine tvarka dėl diagnozuoto ryškaus storosios žarnos susiaurėjimo ar pasikartojančių divertikulitų . Jiems atliktos pakitusios žarnos dalies rezekcijos su pirmine anostomoze.
2 pacientams riboti perikolitiniai abscesai , susidarę dėl divertikulito, išgydyti perkutaniniu ddrenavimu, stebint echoskopu.
Rezultatai:
1.Konservatyvus gydymas sustabdė kraujavimą visiems pacientams.
2.Pasveiko visi operuoti pacientai.
3. Vieni pacientai pooperacinė eiga komplikavosi daliniu anastomozės nesugijimu ir žarnos fistule, kuri užgijo gydoma konservatyviai.
Išvados:
1. Sergantys storosios žarnos divertikulioze pacientai mūsų ligoninėje operuojami tik susidarius grėsmingom komplikacijoms ( divertikulitui su perforacija ar žarnos susiaurėjimu).
2. Ribotus perikolitinius abscesus galima išgydyti perkutaniškai drenavus stebint echoskopu ir skiriant antibiotikų.
KOMPLIKUOTA STOROSIOS ŽARNOS DIVERTIKULIOZĖ
K.Jankauskaitė, T.Latkauskas, Ž.Saladžinskas, D.Pavalkis,
A.Tamelis , I.Toker
KMUK Chirurgijos klinika
Tikslas: aptarti storosios žarnos divertikuliozės komplikacijas, jų simptomus, diagnostiką ir gydymą.
Metodai. Aptarta 79 pacientų, dydytų per 10 metų Kauno medicinos universiteto klinikų Chirurgijos klinikoje, medicinos dokumentai ir duomenys palyginti su literatūros duomenimis.
Rezultatai. 1990-2000m. Kauno medicinos universiteto klinikų Chirurgijos klinikoje gydyta 79 pacientų komplikuota divertikuliozė. Tarp jų buvo 33 vyrai ir 46 moterys; bendras amžiaus vidurkis 65, metų. I zzoliuota riestinės žarnos divertikuliozė diagnozuota 39 pacientams, 40 pacientų divertikuliozė buvo išplitusi ir kitose storosios žarnos dalyse. Gydytos 35 pacientų divertikuliozės komplikacijos: dalinis ar visiškas žarnyno nepraeinamumas -18, krajavimas -17 pacientų. 34 pacientams divertikulai gaubtinėje žarnoje nustatyti kontrastiniu retrogradiniu tyrimu,12 endoskopiniu tyrimu, 10 – abu tyrimai buvo informatyvūs. 9 pacientams diverikiliozės diagnozė nustatyta , atlikus laparotomiją.
Konservatyviai gydyti 58 pacientai, 21 pacientas operuotas. Skubus operacinis gydymas takytas 10,1 proc. visų divertikuliozės sirgusių pacientų 14 pacientų atliktos rezekcinės operacijos, 7- nerezekcinės. Rezekcinių operacijų grupėje atliktos 8 obstrukcinės operacijos, 6 operacijų metu suformuota pirminė jungtis.
Pooperacinės komplikacijos susidarė 50 proc. pacientų.
Įšvados:
Kliniškai vyravo uždegiminės storosios žarnos divertikuliozės komplikacijos,žarnyno nepraeinamumo simptomai ir kraujavimas.
Skubus operacinis gydymas taikytas 10,1 proc. pacientų, kuriems gydyta minėta patologija.
Komplikuotos divertikuliozės atvėjais dažniausiai atliekama obstrukcinė storosios žarnos rezekcija.
SUAUGUSIŲJŲ LĖTINĖS KOLOSTAZĖS:
PPOŽIŪRIS Į CHIRIRGINĮ GYDYMĄ
V.Zykas
KMU Bendrosios chirurgijos klinika , 2-oji KKL
Tikslas. Įvertinti kolostazių chirurginio gydymo tikslingumą optimalaus operacinio būdo parinkimą ir rezultatų veiksmingumą.
Metodika. Atlikta retrospektyvi 39 pacientų chirurginio kolostazės gydymo analizė.
Mūsų duomenys. KMU II chirurgijos (vėliau bendrosios) klinikoje po ilgalaikio neveiksmingo kolostazių konservatyvaus gydymo 1980-2001 m. operuoti 39 pacientai. Tai 29 moterys ir 10 vyrų nuo 18 iki 76 m. (vidurkis -46,7 m.).
Nustatytos šios kolostazės priežastys: dolichosigma -31, dolichomegacolon -6, Hiršprungo liga-1 ir rektocelė -1pacientui. Atsižvelgdami į kolostazę sukeliančios ligos pobūdį, diagnostikos metodų bei operacijos būdo parinkimą,skyrėme 3-laikotarpius .
Pirmuoju 1980-1985m. laikotarpiui operuota 11 pacientų. Tyrimo metodai: klinikinis- anamnezėje ilgą laiką varginančuios obstipacijos; rentgenokontrastinis retrogradinis storosios žarnos tyrimas. Operacinio gydymo indikacijos- neveiksmingas,3-6 mėn. trunkantis konservatyvus gydymas , pailgėjusi dažnai išsiplėtusi ar turinti kelias kilpas riestinė žarna.Visiems 11 pacientų atlikta riestinės žarnos rezekcija.
Antruoju 1987-1991m. laikotarpiu operuoti 7 pacientai. Pradėti naudoti papildomi pacientų tyrimo metodai: rentgenografinis pasažinis žarnyno tyrimas ertminis distalinės storosios žarnos ir išangės kanalo judėjimo aktyvumo tyrimas. Indikacijos operacijos būdui nustatyti – ilgalaikis kontrastinės medžiagos sąstovis kairėje storosios žarnos pusėje. Atliktos šios operacijos: kairioji hemikolektomija -3 pacientams, riestinės žarnos rezekcija -3 ir kolpolevatoroplastika -1.
Trečiuoju 1992-2001 m. laikotarpiu operuotas 21 pacientas. Idiekti nauji papildomi tyrimo metodai: tiesiosios žarnos biopsinių preparatų histologinis ir neurohistocheminis tyrimas pagrįstas storosios žarnos gleivinės nervinio aparato acetilcholinesterazės (AchE) aktyvumo tyrimu (doc. V.Vaičekauskas). Pastatasis tyrimas atliktas,įtariant Hiršprungo ligą. Be to, paradėtas storosios žarnos tyrimas, naudojant rentgenokontrastinius žymeklius. Jų slinkimo trukmė ir pasiskirstymas žarnoje padėjo įvertinti storosios žarnos ar jos dalies judėjimo funkciją. Atliktos šios operacijos: riestinės žarnos rezekcija -3 pacientams, kairioji hemikolektomija -11, subtotalinė kolektomija – 6, sigmorektalinė rezekcija ir kolonostomija -1.
Operaciniu būdu gydant kolostazę bei koreguojant jos anatominius pokyčius, 39 pacientams atliktos 48 operacijos: 3 pacientams atliktos planinės dviejų etapų operacijos, 3 pacientams ankščiau buvo 9 operuotas reiestinės žarnos užsisukimas – ji buvo atsukta. Dviem pacientams ankščiau atlikta riestinės žarnos rezekcija, kuri nekoregavo kolostazės. Vėliau jie operuoti mūsų klinikoje : vienam atlikta kairioji hemikolektomija, kitam – subtotalinė kolektomija. Vienai pacientei, kuriai buvo atlikta kairioji hemikolektomija, pasikartojo ,nors ir mažiau varginančios, obstipacijos. Jai diagnozuota koloptozė. Atlikta kolopeksija.
Kaikuriems dėl kolostazės operuotiems pacientams nustatytos ir gretutinės chirurginės ligos, todėl kartu atlikta 14 operacijų: - apendektomijos, - 2 pilvo išvaržų plastikos, 1 cholecistektomija, 1 skrandžio rezekcija, 1 nefropeksija ir 2 ginekologinės operacijos.
Rezultatai. Operacijos metu įvyko 1 komplikacija įplyšo blužnis. Atlikta splenektomija.
Buvo 2 pooperacinės komplikacijos : vienai pacientei buvo nežymus jungties siūlės nepakankamumas. Pacientė pasveiko, gydoma konservatyviai. Kitai pacientei susidarė sąauginis žarnyno nepraeinamumas. Jai atlikta relaparotomija ir adheziotomija.
Visi operuoti pacientai pasveiko.
Ankstyvuoju laikotarpiu visų pacientų kolostazės požymiai išnyko.
Vėlyvieji rezultatai žinomi tų pacientų, kuriems buvo atlikta subtotalinė kolektomija. Iš 6 operuotų 5 pacientų rezultatai geri, 1- patenkinamai. Geri vėlyvieji rezultatai ir pacientės, operuotos dėl Hiršprungo ligos. Kitų 32 pacientų vėlyvųjų rezultatų tiksliniai tyrimai neatlikti, tačiau empiriškai žinoma, kad jie yra teigiami.
Išvados:
Operacinis kolostazės gydymas indikuotinas tik po ilgalaikio neveiksmingo konservatyvaus gydymo.
Būtinas detalus ne tik bendrinis paciento tyrimas, bet ir storosios žsrnos tyrimas, padedantis įvertinti morfologinius ir funkcinius storosios žarnos pokyčius.
Operacinis gydymas turi būti tapatus kolostazę sukėlusių priežasčių ir morfologinių bei funkcinių pokyčių pobūdžiui ir ryškumui.
Literatūros duomenys ir mūsų patirtis rodo, kad optimaliausios kolostazei gydyti operacijos yra kairioji hemikolektomija, o esant megadolichocolon - subtotalinė kolektomija, rečiau kitos, dar radikalesnės operacijos.
VAIKŲ STOROSIOS ŽARNOS IŠSPLĖTIMAS
R.Bagdzevičius,R.Uktveris, P.Juška
KMUK Radiologijos klinika
Darbo tikslas; įvertinti vaikų tiesiosios žarnos išsiplėtimo (megarectum) reikšmę vidurių užkietėjimui atsirasti, ligos eigai bei gydymo rezultatams.
Pacientai ir tyrimo metodai. 2000-2001 m. KMUK Vaikų chirurgijos klinikoje dėl vidurių užkietėjimo tirti 478 vaikai. Vertinta ligos anamnezė, klinikinio tyrimo bei ultragarsinės irigoskopijos tyrimo duomenys. 22 vaikams kuriems diagnozuota megarectum, atlikta endoanalinė echoskopija.
Tyrimo rezultatai. 92 vaikai (19,2 proc.) diagnozuota megarectum. Lyties ir amžiaus skirtumų nebuvo. Vertinant ligos anamnezę, buvo nustatyta, kad vaikai turintys megarcetum, sirgo ilgiau, vidurių užkietėjimą dažniau skatino skusmingas tuštinimasis ar valingas išmatų sulaikymas ( 44,5 ir17,2 proc.) . Šie vaikai daažniau nei kiti skundėsi sumažėjusiu apetitu, dispensija, pilvo pūtimu, greitu nuovargiu (48,4 ir 10,6 proc.), dažniau nejautė noro tuštintis (34,8 ir 11,8 proc.) jų išmatos dažniau buvo plataus stulpo formos (63,6 ir 23,5 proc.) , jie dažniau nelaikė išmatų (69,7 ir 39,2 pronc.). Po 3 jų mėn. medikamentinio gydymo kurso, patikrinti 48 vaikai, turinčių megarectum, gydymo rezultatai bei atlikta kontrolinė ultragarsinė irigoskopija. 36 vaikai tuštinosi tik padedant madikamentams ar klizmoms, jų tiesiosios žarnos plotis nesumažėjo. 12 vaikų tuštinosi tik padedant medikamentams ar klizmoms, jų tiesiosios žarnos plotis sumažėjo . Palyginę šių dviejų vaikų grupių tiesiosios žarnos hipertrofijos požymiu ( sienelės storį0 bei 22 vaikams atlikę endoanalinę echoskopiją ir įvertinę išangės raukų sluoksnio storį, nustatėme, kad geresni gydymo rezultatai buvo tų vaikų kurių , tiesiosios žarnos sienelės bei išangės raukų hipertrofija buvo ryškesnė.
Išvados:
ŪMINIO PARAPROKTITO CHIRURGINIO GYDYMO REZULTATAI
D.Venskutonis, P.Janauskas, V.Daubaras, J.Kutkevičius
KMU Bendrosios chirurgijos klinika ,2-oji KKL
Ūminis paraproktitas - viena iš dažniausių proktologinių ligų, kai reikia chirurginio gydymo. Juo serga įvairaus amžiaus žmonės.
Tikslas: išnagrinėti ūminio paraproktito chirurginio gydymo rezultatus.
Rezultatai. 1997 -2001 m. KMU Bendrosios chirurgijos klinikoje, 2-oje KKL buvo gydytas 171 pacientas, sergantis įvairia ūminio paraproktito forma. Iš jų 138 80,7 proc.) buvo vyrai, 43 (19,3 proc.) moterys. Pacientų amžius buvo nuo 17m. iki 80 m.Daugiausia pacientų buvo 40-60 metų.
Pacientai sirgo įvairia ūminio paraproktito forma. Poodiniu paraproktitu sirgo daugiausia pacientų -163 (95,3proc.) ,ūminiu išiorektaliniu paraproktitu - 8(4,7proc.) tar[p jų 4- anaerobiniu paraproktitu-8 (4,7proc.), tarp jų - 4 anaerobiniu paraproktitu.
Pacientai paguldyti į ligoninę, praėjus 1-7 paroms nuo ligos pradžios. Ilgiau išbuvusių namuose pacientų paraproktito forma buvo sunkesnė.
Operuoti 168 (98,2 proc.) pacientai. 3 pacientai, sirgę fistuliozine paraproktito forma, išgydyti konservatyviai. Esant poodinei ūminio paraproktito formai dažniausiai taikyta Gabrielio operacija. Gabrielio operacijos atlikta 149 82,4 proc.) pacientų, Hipokrato operacija -3 (1,7 proc.), pūlinio drenavimas -34 (15 proc.) pacientams. Pastarais metais daugėja Gabrielio tipo operacijų ir mažėja tik pūlinio drenavimo operacijų. Dažniausiai pacientai operuoti, taikant bendrinę nejautrą -3 pacientai. Spinalinė ir intraveninė nejautros taikytos pastaraisiais metais.
Vidutinis gulėjimo laikas ligoninėje - 6,5 paros, toliau gydymą pacientai tęsdavo ambulatoriškai. Visi pacientai pasveiko. Ankstyvieji ūminio paraproktito gydymo rezultatai yra geri. Duomenų apie vėlyvuosius rezultatus neturime.
Išvados :
Ūminis paraproktitas yra dažnesnis tarp vyrų, juo serga įvairaus amžiaus žmonės.
Dažniausiai pasitaiko poodinis ūminis paraproktitas.
Mūsų nuomone,rekomenduotina Gabrielio operacija, taikant bendrinę nejautrą.
Stebimi geri ankstyvieji gydymo rezultatai. Vėlyviesiems rezultatams įvertinti reikia papildomos studijos.
ŪMINIO PARAPROKTITO GYDYMAS
K.V.Baužys
Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė
1996-2001 metų laikotarpiu operuota 784 pacientai sergantys koloproktologinėmis ligomis. Ūminis paraproktitas. Ūminis paraproktitas operuotas 138 (17,6 proc.) pacientams. Vyrų operuota 108 (78,3 proc.) moterų 30 (21,7 proc.). Operuotų pacientų amžius - 25-60 metų. Dugiausia t.y. 68 pacientai sirgo poodiniu – pogleiviniu ūminiu paraproktitu (49,5 proc.). Išiorektaliniu ūminiu paraproktitu sirgo 47 (34,0 proc.) pacientai. Tarpraukinių pūlinių buvo 13 (9,4proc.). Pelviorektalinis pūlinys nustatytas6 (4,3 proc.), retrorekltaliniai -4 (2,8 proc.) pacientams. Vyrauja nespecifinės infekcijos sukelti pūliniai -136 (98,5proc.)traumų sukelti 2 (1,4proc.). Vienas ligonis pararektalinę sritį buvo sužeidęs besimaudydamas, kitas atsisėdo ant smailios vielos . Kreipėsi po savaitės, žaizdos buvo užgijusios. Vidinei angai nustatyti į pūlinio ertmę leistas dažas 53 (39,6proc.) pacientams. Iš jų 21 (39,6 proc.) dažas per vidinę angą pateko į anorektalinę sritį. Poodinių tarpraukinių pūlių klinika atsirado per 3-5 dienas. Tai buvo vietinė uždegiminė reakcija, skausmas pararektaliai bei tuštinantis, subfebrili temperatūra.
Išiorektaliniai pūliniai atsirado vėliau, 5-7 parų. Jų klinika – aukšta temperatūra, šaltkrėtis, bendras silpnumas, intoksikacija, skausmingas tuštinimasis, dizurija. Pelviorektalinių ir retrorektalinių pūlinių klinika mūsų pacientams atsirado 12-16 parą. Atsižvelgiant į vidinę angą, buvo 11 (52,3 proc.) užpakalinių, 10 (47,7 proc.) - priekinių paraproktitų. Priekinių ir užpakalinių paraproktitų atvejais, esant aukštai transfinkteriniai ir ektasfinkterinei vidinei angai, 10,7 proc. atvejų taikytas ligatūrinis metodas. Sergant poodiniu pogleivibniu tranfikteriniu išiorektaliniu paraproktitu, 75 proc. pacientų atlikta Gabrielio operacija, radialinė incizija – 14 proc. taikyta ligatūra - 10,7. Esant žemoms vidinėms angoms ir pogleiviniams –poodiniams fistulių kanalams, atliktos fistulomijos. Šiuo atvėju pavyko išvengti fistulių pasikartojimo. Intensyviai veržiant ligatūra ,3 pacientams sudarė dalinis rauko nepakankamumas, kuris išnyko savaime. Tarpvietės flegmona susidarė,nepakankamai atvėrus priekinį pasagos formos paraproktitą, 2 pacientams. Dviems pacientams karščiavimas tęsėsi,neatliktus kontrapertūros ir drenavimo , esant užpakaliniam pasagos formos paraproktitui. Visais atvėeais reikėjo kartotinės operacijos. Pirminių paraproktitų buvo133 (96,3proc.), kartotinų -5 (3,6 proc.) . Po radialinės incizijos anksti pašalinus dreną, teko papildomai praplėsti žaizdą ir kartotinai drenuoti. Vidutinis gulėjimo ligoninėje laikas, sergant visų rūšių paraproktitais, 13,6 paros. Nejautra taikyta, atsižvelgiant į pūl