Antrasis Lietuvos Koloproktologų Draugijos suvažiavimas, Vilnius, 1996 05 19-21
Medicina
Antra Lietuvos koloproktologų konferencija
„Storosios žarnos chirurgija“
1996 Gegužė 32 Tomas 5 Priedas
II Lietuvos koloproktologų konferencijos
„Storosios žarnos chirurgija“ programa
Organizacinis komitetas: Vytautas Zykas – pirmininkas,
Žilvinas Saladžinskas- sekretorius,
Rimantas Keblas
Antanas Norveišis
Dainius Pavalkis
Remigijus Šiugžda
Algimantas Tamelis
Konferencijos data: 1996 05 19 – 21 dienomis
Date:
Konferencijos vieta: Konferencijų salė.
Venue: Vilniaus miesto Antakanlio poliklinika,
Conference Hall,
Vilnius city Antakalniis out – patient Departament,
Antakalnio 59, 2040 Vilnius, Lietuva
Informacija: Kauno medicinos akademijos II chirurgijos klinika,
Kaunas medical academy, 2 nd Surgical Clinikc,
Mickevičiaus 9, 3000 Kaunas, Lietuva
Telef.370 7 263396, 370 7 269102
Fac: 370 7220733
Registracija: Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika,
Registration: Vilnius city Antakalnis out – patient Departament,
Antakalnio 59, 2040 Vilnius, Lietuva
1996 05 19 15-18 val.
1996 05 20 8.30-12 val.
Pagrindinis konferencijos rėmėjas
Bristol Mayers Squibb Company
Pakviesti konferencijos skaitovai: Prof. Marc-claude Marti
Invited speakers: Europos koloproktologų Tarybos (ECCP)
Generalinis sekretorius, Univesitetinė kantono
Ligoninė, Ženeva, Šveicarija
Assoc. Prof. Goran Ekelund
Lundo universiteto Malmės bendrosios
ligoninės chirurghijos klinikos vadovas,
Malmė, Švedija
Dr. Marek Sczepkowski
Bielany ligoninė, Varšuva, Lenkija
Pirmadienis 1996 05 20
I Posėdis
Pirmininkauja: Prof. Vytautas Zykas, Algimantas Tamelis
9.30 Konferencijos atidarymas
Conference opening ceremony:
Vytautas Zykas – LDP Prezidentas
Rimantas Keblas – Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktorius
10.00 Proktologija Lietuvoje
Proctology in Lithuania
Vytautas Zykas – LPD Prezidentas
10.30 Europos koloproktologų Taryba: praeitis, dabartis ir ateitis
European Counicil for Coloproctology (ECCP): past, praesent and future
11.00 Kava Coffee break
11.30 Stomos priežiūros istorija
History of stoma creation
Marek Szczepkowski - Bielany ligoninė, Varšuva, Lenkija
11.55 Stomos priežiūra Lietuvoje
Stoma care in Lithuania
Žilvinas Saladžinskas, Vytautas Zykas, Dainius Pavalkis
Kauno medicinos akademija
12.15 Stomos priežiūros organizacija Baltarusijos Respublikoje
Organization of Stina Care in the Respublic of Belarus
Igor Grišin, Aleksandr Vorobej – Baltarusijos proktologijos centras, Minskas
12.35 Kolostomos uždarymo problem os
Probelms of colostomy closure
A. Bubnys, E. Po6kus, V. Bei6a, S. Jurevi2ius, V. Valiukėnas
VUSL Adominalinės chirurgijos klinika
13.00 Peitūs Lunch
II posėdis
Pirmininkauja: Antanas Norvaišis, Remigijus Šiugžda
14.00 Ambulatorinė proktochirurgija
Proctological outpatienės surgery
Marc-Claude Marti, B. Roche – Universitetinė kantono ligoninė, Ženeva, Šveicarija
14.20 Atviro gydymo privalumai po operacinės dėl perianalinės fistulės
Advantages of the so-called „ open Method“ of Healing after Perianal Fistulae Surgery
Dušan Šimkovič – Hradec Kralovo universitetinė ligoninė, Čekijos Respublika
14.40 Tiesiosios žarnos aplinkinių audinių uždegiminių ligų gydymo rezultataI
Results of the perianal inflammation treatment
Romualdas Maskelis – Marijampolės centrinė ligoninė
15.00 Lėtinės išangės įplėtos gydymo uždara lateraline sfinkterotomija patirtis
Experience with the Treatment of Chronic Anal Fissure by Internal Lateral Sphincterotomy
Dušan Šimkovič – Hradec Kralovo universitetinė ligoninė, Čekijos Respublika
15.20 Kava Coffee break
15.50 Nėštumas ir sfinkterių sužalkojimas
Pregnancy and spihcter injury
Marc-Claude Marti – Univeristetinė kantono ligoninė, Ženeva, Šveicarija
16.10 Morfologiniai hemoroidų pokyčiai sergant lėtiniu hemorojumi
Morphological changes in haemorroids tissue in case of chronic heamorhoids
Algimantas Tamelis, Ramutis Butkus, Jonas Kazlauskas
Kauno medicinos akademija
16.30 Metodinis standartinis vidinio hemarojaus diagnostikos ir gydymo Algoritmas
Standartised algorythm of internal haemorrhoids management
Paulius Žeromskas- Vilniausa universiteto ligoninė „Santariškių klinikos“
16.50 Storosios žarnos sužalojimai
Colon injuries
A. Pavars, M. Pūce, G. Forstmans, I. Tračums
Rygos greitosios pagalblos ligoninė, Latvija
Antradienis 1996 05 21
9.00 Lietuvos proktologų draugijos narių suvažiavimas
Meeting of the members of the Lithuanian Proctololgical Society
III Posėdis
Pirmininkauja: Prof. Augustas Pernckus, Žalvyrisa Sinkevičius
10.00 Malmės universitetinės ligonininės patirtis gydant nespecifinius kolitus
11.00 Infflamatory Bowel Disease – the Malmo Experience
Goran Ekelund – Malmės univeristetinė ligoninė, Švedija
10.40 Šeimyninė adenomatozinė polipozė – Lietuvos polipozės registro pirmieji duomenys
Familiar adenomatous Polyposis – first data of the Lithuanian Poliposis Register
N. Samalavičius, R. Drąsutis, Buinevičiūtė, A. Kirtiklis
Vilniaus universitetinė „Raudonojo kryžiaus ligoninė“
11.00 Ileopouch – analinė anastomozė po proktokolektomijos: pradinė patirtis
Ileopouch – anal canal anastomosis after proctocolectomy: the first experience
Vytautas Zykas – Kauno medicinos akademija
11.20 Kava Foffee break
11.50 Chirurginis kepenų metastazių dėl storosios žarnos vėžio gydymas
Surgical Management for Hepatic Metastases from Colorectgal Carcinoma
Zbigniew Puchalski, Jerzy Robert Ladny, Jadwiga Snarska, Zbigniew Sokolowski
Bialystoko universiteto chirurgijos klinika, Lenkija
12.10 Kepenų arterijos doplerinio ultragarsinio tyrimo vertė diagnozujojant storosios žarnos vėžio
Metastazes į kepenis
The value of hepatic artery doppler ultrasxound evaluation in assessment of colorectal cancer metastasis to the liver
Ethem Gecim, Serdar Ozbas, Cemil Yagci, Suat Fitoz, Cetin Atasoy, Suat Aytac, Adil Baykan, Ercument Gurel
Ankaros universiteto chirurgijos klinika, Radiologijos klinika, Turkija
12.30 Priešoperacinė tiesiosios žarnos vėžio spindulinė terapija
Preoperatative radiotherapy of rectal cancer
A. Burneckis, E. Stratilatovas, Ž. Sinkevičius – Lietuvosd onkologijos centras
12.50 Gaubtinės ir tiesiosios žarnos navikų biologinio elgesio palyginimas
The comparison between the biololgical behaviour of colon and rectum tumors
Ethem Gecim, Hakan Demir, Serdar Ozbas, Adil Baykan, Ercument Gurel, Kadir Bahar
Ankaros universiteto chirurgijos klinika, Gastroenterologijos klinika, Turkija
13.10 Pietūs Lunch
IV Posėdis
Pirmininkauja: Rimantas Keblas, Žilvinas Saladžinskas
14.00 Skubios vienmomentės operacijos dėl storosios žarnos vėžio
Stingle Step Emergency Surgeru for Colorectal Carcinoma
Igor Grišin, Aleksandr Vorobej, G. Askaldovič
Baltarusijos proktolologijos centras, Minskas
14.20 Vienmomentinių operacijųš atlikimo galimybės gydant žarnų nepraeinamumą dėl storosios
žarnos vėžio
Possibility to perform single step operation in cases of mechanical obstruction caused by colon cancer
E. Stratilatovas, E. Songaila, R. Baušys- Lietuvos onkologijos centras, Vilnius.
14.40 Storosios žarnos vėžys, komplikuotas mecjaniniu žarnų nepraeinamumu
Colorectal carcinoma and mechanical obstruction
Algirdas Boguševičius – Kauno akademinės klinikos
15.00 Prognozuojamas fibrokolonoskopinio skryningo efektyvumas, išaiškinant ankstyvąjį storosios žarnos vėžį Lietuvos gyventojams
Prognosticated effectiveness of fibrocolonoscopy to reveal no advancel colorectal carcinoma
Pavel Elsakov – Lietuvos onkologijos centras, Vilnius
15.20 Kava Coffee break
15.50 Mechaninė žarnų siūlė storosios žarnos chirurgijoje
Stalped anastomosis in colorectal surgery
Vytautas Zykas, Remigijus Šiugžda, Dainius Pavalkis
Kauno medicinos akademikja
16.10 Prevencinė ileostomija
Preventive ileostomy
Žalvyris Sinkevičius - Lietuvos onkologijos centras, Vilnius
16.30 Laparoskopinė storosios žarnos rezekcija
Laparoscopic resection of the colon
A. Šlepavičius, N. Kaselis, F. Grigalauskas
Klaipėdos miesto ligoninės Bendrosios chirurgijos skyrius
16.50 Laparoskopinė kolostomija
Laparoscopic colostomy formation
Evaldas Torrau – Kauno akademinės klinikos
17.10 Konferencijos uždarymas
Proktologija Lietuvoje
Vytautas Zykas
Lietuvos proktologų draugijos prezidentas
Greitai sukaks penkeri metai, kai Lietuvoje buvo įkurta (1991 11 28) proktologų draugija, ir treji metai, kai Kaune įvyko I koloproktologų konferencija. Toje konferencijoje dalyvavo ne tik gausus chirurgų, besidominčių koloproktologija, tačiau ir kitų specialybių gydytojų būrys. Konferencijoje dalyvavo nemažai svečių iš užsienio šalių. Tarp jų įžymūs chirurgai prof. l. Kronberger (Austrija), prof. A. Shafik (Egiptas), doc. G. Ekelund (Švedija) ir kiti. Jų vertingi pranešimai vėliau buvo paskelbti „Medicinos“ žurnale.
Per laikotarpį nuo I konferencijos proktologijos praktika, mokslas ir organizacija žengė pirmyn, vystėsi, tobulėjo.
KMA II chirurgijos klinikoje per laikotarpį apgintos dvi medicinos daktaro disertacijos – Ž.Saladžinsko „Išangės sutraukiamųjų raumenų ir distalinės tiesiosios žarnos dalies motorikos nepakankamumo priežastys, diagnostika ir gydymas“ (1994 m.) A. Tamelio „Išangės anatominių struktūrų pokyčių reikšmė hemorojaus gydymui“ (1995 m.). Lietuvos onkologijos centre apgintos taip pat dvi daktaro disertacijos. A. Burneckio „Tiesiosios žarnos vėžio suderintas spindulinis gydymas, panaudojant Cf 252 gama ir neutronų spinduliavimą aparatu ANET-V (1993 m.) ir P. Elsakovo „Storosios žarnos vėžio ankstyvoji diagnostika panaudojant fibrokolonoskopiją (1995 m.).
Lietuvos koloproktologai dalyvavo tarpautiniuose koloproktologų moksliniuose renginiuose, stažuotėse ir tikslinėse pažintinėse išvykose. Europos koloproktologų tarybos 5-jame kongrese, kuriame dalyvavo D. Pavalkis, Lietuvos proktologų draugija 1995 06 14 buvo priimta nare į šią Tarybą, o D. Pavalkis išrinktas šios Tarybos valdybos nariu. Pasaulinės universitetinės kolorektinių chirurgų draugijos suvažiavimae Brno (Čekija) 1995 m. Lietuvai atstovavao ir pranešimus pateikė R. Keblas ir G. Oleka (Vilnius), V. Zykas ir Ž.Saladžinskas (Kaunas), A. Razbadauskas ir V. Timinskas ( Klaipėda). Į šią draugiją rekomenduojami priimti Ž. Saladžinskas, A. Tamelis, V. Zykas ir kiti mūsų draugijos nariai. Lietuvos proktologai dalyvavo ir skaitę pranešimus konferencijose Gardine, Breste, Rygoje.
Draugijos nariai stažavosi Anglijoje (A. Tamelis), Švedijoje (A.Tamelis, Ž.Saladžinskas), JAV (D. Pavalkis), Vokietijoje (R.Dudonis). Į Bergeno ligoninę (Norvegija) tikslinei stažuotei buvo išvykę V. Zykas ir D. Pavalkis.
Bendradarbiavimas su užsieniečiais vyko ir Lietuvoje. Mūsų pakviesti maloniai sutiko atvykti į surengtus seminarus svečiai iš užsienio. Prof. J. Halvorsen (Norvegija) supažindino Kaune surengtame seminare su nespecifinio gydymo metodais, pailiustruodamas pranešimą didele asmenine šios patologijos gydymo patirtimi.
Kartu su Kauno krašto gastroentrerologų draugija surengtas seminaras apie medikamentinio ir chirurginio nespecifinių kolitų gydymo problemas, kuriame patirtimi dalijosi Bristolio universiteto ir Karališkosios ligoninės konsultantai R. Mounford ir P. Durdey.
1994-1996 m. draugijos nariai (V.Zykas, Ž. Saladžinskas, A. Tamelis, R. Šiugžda) dalyvavo bendruose renginiuose ir skaitė pranešimus Klaipėdos krašto chirurgų draugijos susirinkime Klaipėdoje, Panevežio krašto chirurgų draugijos susirinkime Panevežyje, Šiaulių krašto chirurgų draugijos susirinkime Radviliškyje bei Kauno miesto ir krašto infekcionistų draugijos susirinkime. Šiuose renginiuose skaityti pranešimai apie siuvimo aparatų panaudojimą koloproktologijoje, apie pirmąją patirtį atliekant rekonstrukcines proktokolektomijas, apie stomuotų ligonių medicininę reabilitaciją ir kt. Demonstruoti ir komentuoti video filmai, o infekcionistų draugijos susirinkime aptarta ligonė, kuriai atlikta rekonstrukcinė koloprotektomija dėl nespecifinio opinio kolito.
Per pastaruosius trejus metus į klinikinę praktiką įdiegti kai kurie nauji diagnostikos ir chirurginio gydymo metodai. Sėkmingai atliktos pirmosios trys Lietuvoje operacijos (pirmoji 1994 06 21) – rekonstrukcinės koloproktektomijos su ileorezervuaro – analine jungtimi (dviems ligoniams dėl šeimyninės adenomatozinės polipozės ir vienai – dėl nespecifinio opinio kolito). Plačiai koloproktologijoje naudojami šiuolaikiniai siuvimo aparatai.
Yra ir teigiamų kai kurių organizacinės veiklos poslinkių. Bendradarbiaujant ir padedant Conva Tec firmai, Lietuvoje kuriama stomuotų žmonių asociacija, didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikia „stomos“ kabinetai. Stomuotų ligonių terapijos ciklas yra ir KMA Slaugos fakulteto studentams. Susipažinta su stomos priežiūros organizacija Varšuvos Bielani ligoninejė (dr. M. Ščepkovski).
Reikia džiaugtis, kad Lietuvoje įkurtas storosios žarnos polipozės registras (registro vadovas N. Samalavičius).
Pagerėjo proktologijos poskyrių veikla stacionaruose ir ambulatorinių proktologijos kabinetų darbas.
Šiuo metu Lietuvos didžiųjų miestų stacionaruose yra poskyriai ar lovos proktologiniams ligoniams. Poskyriuose dirba kvalifikuoti proktologai, kurie gali teikti ir teikia specializuotą pagalbą esant sudėtingai storosios žarnos patologijai.
Lietuvoje yra šie proktologijos padaliniai:
• Proktologijos poskyris II Kauno klinikinėje ligoninėje – 20 lovų;
• Proktologijos poskyris Vilniaus m. univesitetinėje ligoninėje – 20 lovų;
• Proktologijos poskyris Respublikinėje Panevežio ligoninėje – 10 lovų;
• Klaipėdos m. ir krašo Abdominalinės chirurgijos ir proktologijos centras Klaipėdos "Raudonojo Kryžiaus“ ligoninėje
• Proktologijai skirta 10 lovų;
• Paskirtos proktologijos lovos Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. 1994 07 12 SA Ministro įsakymu Nr. 264 patvirtintas Respublikinis koloproktologijos centras Kauno m. II klinikinėje ligoninėje, o jos vadovu – V.Zykas.
Taigi centras de jure lyg ir yra, tačiau de facto- jo dar nėra. Koloproktologijos centro struktūtą, mūsų manymu, turėtų sudaryto 20-30 lovų proktologijos skyrius, proktologijos konsultacinis kabinetas poliklinikoje ir „stoma“ konsultacinis kabinetas poliklinikoje. Iki šiol dar nėra vieningos nuomonės, kokiose gydymo įstaigose turėtų būti specializuotos medicinos pagalbos centrai, šiuo atveju proktologijos- akademinėse-universitetinėse ar klinikinėse bei kitose ligoninėse.Deja, II Kauno m. klinikinės ligoninės administracija nėra palankiai nusiteikusi proktologijos skyriaus įkūrimui šioje ligoninejė dabar esančio proktologijos poskyrio bazėje, nors šiame poskyryje gydomi sudėtingi ligoniai iš visos Lietuvos ir atliekamos sudėtingos, unikalios mūsų Respublikoje operacijos. Tai nepakankamo specializuotos medicinos pagalbos vystymo Lietuvoje suvokimo pasekmė.
Taigi šiuo metu II Kauno m. klinikinėje ligoninėje suburtas proktologų kolektyvas atlieka „ visuomeninio Respublikos proktologijos centro“ funkcijas ir uždavinius.
1993 07 12 SA Ministro įsakymais Nr. 178k irNr. 179k patvirtinta gydytojo proktologo pareigybė, įrašant ją nomenklatūroje eilės Nr. 59.1.
Patvirtintus proktologo pareigybę, 6 chirurgai atestuoti proktologo kvalifikacine kategorija. Vienok proktologais Lietuvoje dirba turintys ir neturintys proktologo kvalifikacinę kategoriją keliolika gydytojų.
Taigi Lietuvoje jau yra susiformavusi proktologijos pagalba, jos organizacija, jungianti proktologijos mokslą ir praktika, įgalinanti teikti specializuotą, pakankamai kvalifikuotą koloproktologinę pagalbą.
Lietuvos proktologų draugija organizuojasi ne tik šalies viduje, bet vis plačiau integruojasi į Tarptautines proktologų organizacijas ir palaiko pastovius ryšius su daugeliu proktologijos centrų užsienyje.
Stomos priežiūra Lietuvoje
Ž. Saladžinskas, V. Zykas, D. Pavalkis
Kauno medicinos akademija, II chirurgijos klinika, Kauno akademinės klinikos
Morfologiniai hemoroidų pokyčiai sergant lėtiniu hermorojumu
Algimantas Tamelis*, Ramutis Butkus**, Jonas Kazlauskas***
• Kauno medicinos akademijos II chirurgijos klinika, ** Kauno medicinos akademijos Patologinės anatomijos klinika.*** Kauno II klinikinės ligoninės Patologinės anatomijos skyrius
Reziumė: Šio darbo tikslas – įvertinti morfologinius pokyčius vidiniuose hemoroiduose, atsirandančius ligai progresuojant. Histologiškai hemoroidai ištirti 40 ligonių, gydytų dėl lėtinio hemorojaus, lėtinio hemorojaus ir išangės įplėšos, lėtinio hemorojaus ir anorektinės fistulės. Lėtinis hemoroidų uždegimas diagnozuotas 16(40,0%) ligonių. Analizė parodė, kad šis uždegimas yra persirgto ūminio hemoroidų uždegimo pasekmė. Taip pat dažniau rastas išangės kriptų pažeidimas esant lėtiniam uždegimui. Tai predisponuoja paraproktito išsivystymą.
Stomos priežiūros organizacija Danijoje
Žilvinas Saladžinskas
Kauno medicinos akademija II chirurgijos klinika
Siuvimo aparatų panaudojimas koloproktologijoje
Vytautas Zykas, Remigijus Šiugžda, Dainkius Pavalkis
Kauno medicinos akademijos II chirurgijos klinika, Kauno akademinės klinikos
Reziumė. Straipsnyje pateikiama chirurginių siuvimo aparatų kūrimo istorijos literatūros apžvalga. Supažindinama su siuvimo aparatų kūrimo laikotarpių charakteringais bruožais, tobulinimo raida.
Pateikiami istoriniai duomenys apie siuvimo aparatų panaudojimą koloproktologijoje KMA (KMI) II chirurgijos klinikoje.
Prevencinė ileostomija atliekant žemą tiesiosios žarnos rezekciją dėl vėžio
Žalvyris Sinkevičius
Lietuvos onkologijos centras
Reziumė. Straipsnyje analizuojami 89 ligonių, sirgusių storosios žarnos vėžiu, komplikuotu žarnų nepraeinamumu, tyrimo ir gydymo rezultatai Kauno akademinių klinikų chirurginiuose skyriuose 1990-1995 metais.
Vyravo vyresnio amžiaus pacientai. Žymiai dažniau žemu mechaniniu žarnų nepraeinamumu komplikavosi kairės pusės storosios žarnos vėžys (60,7%). Pilnas žarnų nepraeinamumas buvo 63 (70,8%) ligoniams, dalinis – 26. Ligoniai atvyko vidutiniškai po 11,7 mėnesio nuo pirmų nepraeinamumo simptomų pasireiškimo.
Iš 85 operuotų ligonių 64 (75,3%) – operuoti skubos tvarka. Dažniausiai atliekama dviejų etapų operacija šalinant naviką ir suformuojant kolostomą (48 operacijos). Vieno etapo operacijų su naviko pašalinimu ir pirmine jungtimi atlikta 17: 23 ligoniams suformuota tik kolostoma. Pastaraisiais metais, pradėta storosios žarnos intraoperacinė irigacija.
Pooperacinis mirštamumas - 20%, dažniausia pooperacinė komplikacija – operacinės žaizdos supūliavimas (38,6%).
Tiek literatūros duomenimis, tiek klinikos patirtimi, vyraujanti turėtų būti vienmomentė naviko pašalinimo operacija su pirmine žarnos jungtimi.
Ileo pouch* - analinė anastomozė po proktokolektomijos: pradinė patirtis
Vytautas Zykas
Kauno medicinos akademijos II chirurgijos klinika
Reziumė. KMA II chirurgijos klinikoje pirmą kartą Lietuvoje atliktos pirmosios trys operacijos – koloproktektomijos su rekonstrukcinėmis ileopouch – analinėmis anastomozėmis dviems pacientas, sergantiems storžarnės šeimynine adenomatozine polipoze ir vienai pacientei, sergančiai nespecifiniu opiniu kolitu. Operacijos buvo sėkmingos. Visi trys pacientai pasveiko, visiems atstatyta defekacija per vias naturalis. Tolimesnius gydymo rezultatus kol kas vertinti sunkoka, tačiau dviejų pacientų stebėjimas, trunkantis ilgiau nei metus ir vienos pacientės apie du mėn. rodo, kad funkciniai operacijos rezultatai geri: analinė kontinencija gera, tuštinasi apie 5-6 kartus per partą, naktį tuštintis (tik retais atvejais) nereikia. Išmatos košės konsistencijos be patologinių priemaišų.
The history and the presence of Stoma Care Movement in Poland and all over the world
Marek Szczepkowski M.D., Ph.D.
Stoma Care Departament
Bielany Hospital, Warsaw, Poland
Ūminio paraproktimo chirurginio gydymo palyginamieji duomenys
V.Vaškelis, G. Česnauskas, A. Gedgaudas
Kauno medicinos akademijos Bendrosios chirurgijos katedra, Kauno III klinikinė ligoninė
Ūminis paraproktitas (ŪP) gana dažna proktologinė liga.
Šio darbo tikslas – išnagrinėti ŪP chirurginio gydymo rezultatus atskirais laikotarpiais. Kauno III klinikinėje ligoninėje 1991-1992 m. buvo operuoti 77 ligoniai, o 1993-1995 m. – 73 ligoniai sirgę ŪP. Didesnė dalis buvo 31-40 metų (46,57%). Abiem periodais didesnę ligonių dalį sudarė vyrai. Antrame jų buvo 57 (78,08%). Vidutinis ligonių amžius antruoju periodu – 44,16 m. Pirmuoju periodu dviem metais trumpesnis. Antruoju periodu ligoniai dažniausiai sirgo poodiniu paraproktitu – 40 (58,9%), išiorektiniu – 19 (26,02%). Anaerobinis paraproktitas buvo išsivystęs dviems ligoniams (2,74%). Fistuliozinis ūminis paraproktitas buvo 10 ligonių (13,98%). Pirmojo laikotarpio duomenys panašūs, tik buvo sergančių ir perlviorektine forma.
Konstatavome, kad ligoniai, sergą ŪP, pirmu periodu atvykdavo pavėluotai. Nagrinėdami tokių ligonių gydymo rezultatus antruoju periodu mėginome tą klausimą detalizuoti. 1993 m. nė vienas ligonis neatvyko anksčiau kaip trečią susirgimo dieną, dažniausiai – 4-7 dieną ir net vėliau. 1994 m. pavieniai ligoniai atvyko ir antrą susirgimo parą, o 1995 m. net pirmą. Koreliuojant atvykimo laiką į ligoninę su gydymosi laiku ligoninėjė po operacijos, paaiškėjo, kad kuo trumpesnis ikioperacinis periodas, tuo geriau gyja operacinė žaizda, tuo trumpiau ligoniai guli ligoninėje po operacijos.
Operuojant ligonius su ŪP dažniausiai naudojame bendrinę nejautrą. Operacijos charakteris ir gydymo taktika abiem laikotarpiais beveik vienodi. Antruoju laikotarpiu nagrinėjome, kokios bakterijos išauga pasėliuose, paimtuose operacijos metu. Ištirti pasėliai 53 ligonaims (72,6%). Dažniausiai augo Escherichia coli (30 atv.)-56,6%, auksinis stafilokokas ( 2 atv.), enterobakter (1 atv.), hemolitinis stafilokokas (1 atv.). Keletui ligonių pasėliuose augo kelių rūšių bakterijos – auksinis stafilokokas ir escherichia coli ( 6 atv.)-11,32%, Escherichia coli ir proteus, auksinis stafilokokas ir Klebsiela (1 atv. Antibiotikoterapiją paskyrėme pagal bakterijų jautrumą).
Betarpiniai ŪP gydymo rezultatai geri. Abiem laikotarpiais visi ligoniai pasveiko. Antruoju laikotarpiu ŪP pooperaciniai lovadieniai 4-8 dienos. Vidutinis lovadienių skaičius 1993-1994 m. – 7,55 d., o 1995 m. – 6,45 d. Pateikti duomenys rodo, kad prielaidos sutrumpinti gydymo laiką yra.
Ligonių, sergančių koloproktologinėmis ir onkokoloproktologinėmis ligomis kontingentas Kauno III klinikinės ligoninės duomenimis
V.Vaškelis
Kauno medicinos akademijos Bendrosios chirurgijos katedra
Tarpe visų chirurginių stacionarinių ligonių nemažą dalį sudaro ligoniai, sergą storosios bei tiesiosios žarnos ir jos aplinkinių audinių ligomis.
Šio darbo tikslas – panagrinėti koloproktologinių stacionarinių ligonių dinamiką ir kontingentą, besigydžiusių ligoninės chirurginiuose skyriuose.
Trijuose Kauno III klinikinės ligoninės chirurginiuose skyriuose 1990-1992 m. gydyti 343 ligoniai, sergą nagrinėjamomis ligomis („Medicina“ , 1993, Nr. 8). 1993-1995 m. tokių ligonių buvo 296. Tai 13,71% ligonių mažiau nei pirmu laikotarpiu, tačiau tam yra objektyvios priežastys. Pusė visų gydytų ligonių (50,34%), tai proktologiniai ligoniai, sergą ūminiu paraproktitu ( 73) ir supūliavusiais epiteliniais keliais (76). Lyginant su ankstyvesniu laikotarpiu, procentaliai jų lyg ir sumažėjo. Palyginti gana daug ligonių sirgo obturaciniu žarnų nepraeinamumu, kurio priežastis yra buvęs vėžys. Operuoti 43 (14,53%) tokie ligoniai. Pastaraisiais metais skubiai operuotų ligonių, sergančių storžarnės vėžiu vis daugėja. Anamnezės duomenimis, dauguma jų į gydytoją anksčiau nesikreipė. Dvylika (0,5%) ligonių operuoti esant strožarnės vėžiui. Šeši ligoniai operuoti atstatant žarnyno vientisumą po laikinai suformuotų stomų. Trys ligoniai operuoti esant tiesiosios žarnos polipui.
Iki minimumo sumažėjo operacijų dėl įvairių gaubtinės ir tiesiosios žarnos polipų pašalinimo. Tą atliekame naudodamiesi endoskopine technika. Nagrinėjamu laikotarpiu buvo operuoti tik du ligoniai esant gaubtinės žarnos polipams. Pastarieji norėjo, kad polipai būtų pašalinti laparotominiu keliu.
Sumažėjo operuotų ligonių, sirgusių įvairiomis hemorojaus formomis ( 14-4,73%) bei įsisenėjusia išangės įplėša (9). Tokios operacijos atliekamoss ne tik chirurginiuose skyriuose, bet ir vienoje miesto poliklinikoje ambulatoriškai. Tokios operacijos atliekamos privačiose klinikose. Šeši ligoniai operuoti esant anorektinėms fistulėms. Keturi ligoniai operuoti esant sigmos divertikulų perforacijai, keturi – operuoti esant durtiniams ar šautiniams storžarnės pakenkimams.
Nemažai koloproktologinių ligonių ištirta ir gydyta chirurginiuose skyriuose su ūminiu divertikulitu, esant kraujavimui iš storosios žarnos ir kt.
Daliai ligonių diagnozuota gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys. Dalis minėtų ligonių savo noru išvyko operaciniam gydymui į Kauno onkologijos dispanserį. Koloproktologinės operacijos sudaro apie 7% visų Kauno ligoninių chirurginiuose skyriuose atliekamų operacijų.
Ūminio paraproktito gydymas
R. Samuolis
Respublikinė Panevežio ligoninė
Ūminis paraproktitas – paplitusi tiesiosios žarnos ląstelyno liga. Respublikinėje Panevežio ligoninėje 1991-1995 metais operuoti 187 ligoniai. Tai sudarė 22,4 % visų šiuo laikotarpiu atliktų proktologinių operacijų. Vyrai šia liga sirgo žymiai dažniau (73,3%) nei moterys (26,7%). Ligonių amžius svyravo nuo 17 m. iki 85 metų, bet didžiąją dalį (70,7%) sudarė ligoniai nuo 20 iki 50 metų.
Poodiniu-pogleviniu paraproktitu sirgo 96 (51,3 %) ligonai, išiorektiniu – 85 (45,5%), pelviorektiniu -3 (3,2%). Anaerobinis paraproktitas diagnozuotas 3 ligoniams ( 1,6%). Daugeliu atvejų diagnozė nekėlė abejonių ir pacientai operuoti per 6 val. nuo atvykimo į ligoninę. Keturi ligoniai operuoti praėjus daugiau nei 12 val., nes diagnozę teko patikslinti rektoskopuojant. 175 operacijos atliktos panaudojus bendrinę nejautrą, 10 – spinalinę, 2- peridurinę. Ligoniams, sirgusiems poodiniu-pogleiviniu paraproktitu, atliktas platus pūlinio bei pūlingos fistulės atvėrimas į žarnos spindį, perpjaunant nedidelę sfinkterio porciją. 19 ligonių (10,2%) operavome ligatūriniu metodu. Šeši iš jų sirgo pelviorektiniu, o 13 išiorektiniu paraproktitu. Trims anaerobinio paraproktito atvejais atlikome plačius pjūvius tarpvietėje, sėdmenyse, vienam ligoniui net šlaunyje, kartojome nekrektomijas. Vienam ligoniui panaudojome hiperbarinę oksigenaciją. Antibiotikus skyrėme visiems anaerobiniu, pelviorektiniu paraproktitu, didelei daliai išiorektiniu paraproktitu sirgusiems (karščiavimo laikotarpiu). Ligoniams poodinio paraproktito atveju antibiotikus skyrėme tik diabetikams.
Betarpiniai gydymo rezultatai geri. Pasveiko visi ligoniai. Lovadienių vidurkis – 10,7 dienų. Mūsų žiniomis, 6 ligonaims po operacijos dėl ūminio paraproktito išsivystė lėtinė fistulė. Tai sudaro 3,2% nuo bendro operuotų ligonių skaičiaus. Nedidelio laipsnio sfinterio funkcijos sutrikimai, mūsių žiniomis, išsivystė 2 ligoniams. Jie operuoti dėl gilių ūminio paraproktito formų.
Mūsų nuomone, ligonius, sergančius ūminiu paraproktitu, reikia operuoti stacionare, iškart radikaliai. Šią operaciją turi atlikti specialistas, t.y. proktologas. Operacijos sekmė didele dalimi priklauso nuo racionalaus pooperacinio gydymo. Lovadienių skaičių galima sutrumpinti koordinuojant stacionaro ir poliklinikos darbą.
Surgical management for hepatic metastases from colorectal carcinoma
Zbigniew Puchalski, Jerzy Robert Ladny, Jadwiga Snarska, Zbigniew Sokolowski
Departament of General Surgery Medical University of Bialystok, Poland
Since hepatic metastases (HM) are one of the mos important prognostic factors for colorectal carcinoma, we analyzed the clinicopathological features of HM in relation to the type of treatment performed.
In the past 15 years, a total of 74 patients with colorectal carcinoma have undergone hepatic resection for hepatic metastases, including 53 cases of synchronous HM and 21 cases of metachronous HM. Among the 53 cases of synchronous HM, 28 had no extrahepatic metastases and could be treated by hepatic resection, and the other 25 also had extrahepatic metastases.
Preoperative diagnosis included a variety of CT and sonography imaging methods, radionuclide scanning and angiography.
Surgical management consisted two means of treating: systemic treatment and localregional treatment. Amongst 74 patients in 64 cases non-anatomical resections of the liver were done, 8 underwent left lobectomy and 2 right lobectomy. The morbidity associated which frequently resulted from continued bleeding caused by a tumor-induced coagulopathy.
In 44 of 74 patients (59%) whose HM were completly resected, recurrence was observed. The 5-year survival rate was 41% (20 % for synchronous HM and 21% for metachronous HM).
Another local-regional method of treating recurrent disease in the liver has involved infusions of fluorouracil directly into hepatic artery and selective chemoembolization. Such techniques were used in unresectable HM. In systemic medical therapy fluoropyrimidine the only effective class of cytotoxic drugs was used but almost no patients survive 5 years.
We conclude that surgical resection and perhaps some of the new forms of local regional therapy are the only known methods for cure of hepatic metastases. Fortumately a percentage of patients who are candidates for these therapies increases from year to year. All other forms of therapy are palliative.
Inflammatory bowel disease – the Malmo experience
Goran Ekelundo, MD
This presentation will be based on the Malmo experience and compared to the literature with highlights on some controversial issues.
Background, design of the Malmo study ant material
In inflamumatory bowel disease (IBD) the etiology is unknown. Therefore there is no causal treatment and treatment varies between centres. As IBD is relatively uncommon the series are often relatively small and often selected.
One hallmark for the Malmo series is that it is unselected ant thus including all patients and with a long follow-up. The influence of selection bias is therefore minimal.
All patients – residents of Malmo –with IBD during 25 years whether diagnosed and treated at the hospital or in private practise have been included. In all cases all information and diagnostic meterial has been reexamined and analysed in a multidisciplinary board.
The three groups of IBD - Crohn's disease (CD), ulcerative colitis (UC) and indeterminalte colits (IC) were separated. IC was used as diagnosis when neither criteteia for CD nor UC were met.
During the 25 year period 1958 – 1982 a total of 962 cases with IBD were identified (in a population of close to 250 000).
Incidence
The realive frequency of CD was 41%, of UC 49% and of IC 10%.
The incidence of CD has increased markedly and has reached 9.1x10-5 in 1982. For UC an increase and incidence was seen from 4.2-to 9.4x10-5. Incidence of IC reaches 2.4x10-5.
Ulcerative colitis and indeterminate colitis
Severe attacks occurred in 15%. After introduction of Trueloves and Golighers recommendations no patient died.
The colectomy rate was 7.5 and 36.1 respectively for 10 000 person-years. The risk of cancer was 2.1 respectively 8.6 times higher than expected. However in absolute numbers this corresponds to a few cases and the cost/effectivness of surveillance for cancer is challenged.
Patients with IC have a worser prognosis compared to those with UC conceming risk of relapse, cancer risk and mortality.
Crohns disease
The policy in Malmo has for long been to operate relatively early. In a new study of 180 patients 1975-1984 with a long follow-up the main indication for surgery in patients diagnosed as CD preoperatively were pain, diarrhea or malnutrition. Severe complications like fistulae, abscesses or obstruction were each seen in less than 10 %.
Some reflections of medical vs surgical treatment will be presented with the conclusion that surgical treatment still has an important role in the treatment of CD and often is a good alternative to prolonged medical therapy.
The value of hepatic artery doppler ultrasound evaluation in assessment of colorectal cancer metastasis to the liver
Ethem Gecim*, Serdar Ozbas*, Cemil Yagci**, Suat Fitoz**, Cerin Atasoy**, Suar Aytac**, Adil Baykan*, Ercument Gorel*
Ank. Uni. Sch.of Med. Departaments of General Surgery* and Radiollogy**
As liver is one of the most frequent site for the metastases of ten colorectal cancers, the ultrasound assessment of liver in the prediction and diagnosis of such lesions carries a crucial importance. Although the Doppler perfusion index (DPI) has been suggested as a reliable predictive method in the past, we found the portal vein measurements significantly variable among three different obserbers (p>0,05). For that reason 13 colorectal cancer patients with radiologically diagnosed and surgically confirmed liver metastasess an 23 patients who also had colorectal cancer but no evidence of liver metastases were bompared for maximal systolic flow rate (MSFR) and maximal diastolic flow rate (MDFR), the pulsatile index (PI) and resistive index (RI). These figures were mathematically corrected by the software of the ultrasound machine and supposed to present less inter-observer variatons. In spite of this correction either PI or RI found to show variations between the observers. Even under these conditions the comparison of metastatic and nonmetastatic patients groups for PI, RI, MSFR and MDFR showed statistically non-significant differences.
On conclusion: Doppler ultrasound evaluation is not suggested to be a reliable method in diagnosing the overt liver metastases of the colorectal cancers. Nonetheless, its value in predicting the future liver metastases is further questionable.
Single Step Emergency Surgery for Colorectal Carcinoma
I.Grisgin, A.Vorobei,G. Askaldovich
Surgical Centre in Collaboration with the Institute of Postgraduate Training. Respublik Proctology and Stoma Care Centre, Belarus, Minsk
From the year 1971 to 1995 at our clinical base attatched to Belarus Institute for Postgraduate Training, 241 cases of Colon carcinoma complicated by Intestinal Obstruction underwent Surgical Resection. In 194 cases, End Colostomy was performed. For the last 10 years, under Emergency indication, we have performed Primary Invaginative Anastomosis in 47 cases.
In 19 cases of total Intestinal Obstruction Secondary to tumours of the Right part, the following procedures were performed: Right sided Hemicolectomy, Partial Resection of small bowel, End to End Ileotransverse Anastomosis by total invagination, small bowel transnasal intubation with silicon tube. In 7 cases of obstructive tumour located at the level of Middle third of transverse Colon to Middlethird of Sigmoid Colon; Either wide Right sided Colectomy or Subtotal Colectomy with end to end total invagination ileocoloanastomosis were performed. In 11 cases of lumen obliterating left part tumour, end to end Colocolonanastomosis were performed by sinking the sutures. In 6 cases of Intestinal Obstruction, anterior Resection of rectum was done, colorectal stump was sinking by transanal colostomy. In the last two groups of patients, aseptic bowel decompression was done. Post operatively we had 2 deaths.
Colon injuries
A.Pavars, M.Pūce, G. Forstmans, I. Tračums
Riga Emergensy Surgical Hospital, Latvia
104 patients with colon injuries operated from 1988 to 1995. There are folowing localizations: caecum – 12, colon ascendens – 10, colon transversum – 41, colon descendens – 6, colon sygmoideum – 32, rectum – 3. Penetrating injuries 74 (gunshoot-21), blunt – 30. Patients were hospitalized from 1 up to 72 hours after trauma, on the average in 4 hours period. All patients operating in time of 2 hours after hospitalisation. During the operation it was stated that 38 (36%) have isolated damages of colon, but 66 (64%) had other injuries: small bowel – 22, liver and spleen-8, haematoma of retroperitoneal space–19. Patients with cerebral contusion and bone fractures 38.
We are preparing following operations: colon suturing – 58, colon resections – 6, hemicolectomia – 5, stoma formation – 35. In postoperative period 33 patients complications
(eventrations, ileus, intestinal fistulas, wound suppuration). Mortality - 20% (21 patients, direct causes of death – peritonitis – 8, shock -9) all patients with politrauma), cerebral contusion – 4.
We consider that success in colon intestine traumatic treatment provide adequate tactics and drainage ( especially intra intestine drainage).
Advantages of the so-called „open Method“ of Healing after Perianal Fistulae Surgery
D. Šimkovič, I. Pospišil
Hradec Kralove
University Hospital , Surgical Deperment
Czech Respublic
The authors present the therapeutic results assemled with perianal fistulae in 162 patients. The best and most reliable method for treatment of the above mentioned lesions is disciosion or excision of the fistula followed by the so-called „open method“ of healing. Since 1988 by this method 94 patients were treated, only two relapses were recorded.
Postoperative treatment is simple, dietetic provisions being not necessary. Regular digital control of the wound hastens granulation. After rapid epithelization the wound heals by an almost linear scar.
As in particular intersphincteric and low transphincteric fistulae call for careful sphincterotomy of an appropriate extent it is essential that these operations should by performed by a surgeon adequately experienced in proctosurgery.
Experiences with the Treatment of Chronic Anal Fissure by Internal Lateral Sphincterotomy
D. Šimkovič
Hradec Kralove
University Hospital, Surgical Deperment
Czech Republic
The author describes the therapeutic results in 123 patients with chronic anal fissure by means of internal lateral sphincterotomy. He operated patients where the complaints did not recede after conservative treatment supplemented by divulsion of the anus. In 111 patients (90,24%) in the course of two to three weeks the anal fissure healed. Only 12 patients (9,76%) experienced after operation a slight discomfort such as itching in the perianal region. A relapse after temporary improvement occurred in 2 patients (1,63%).
Internal lateral sphincterotomy is a simple and safe operation performed under general anaesthesia after precise differentiation of the internal sphincter. The results of surgical treatment are very satisfactory the marked painfulness recedes immediately after operation, the fissure heals rapidly after relaxation of the spasm of the internal sphincter. Postoperative treatment is simple, the percentage of complications is small. None of the patients operated in the authors department developed incontinence.
Organization of Stoma Care in the Republic of Belarus
Grishin, A. Vorobei
Surgical Centre in Collaboration with the Institute of Postgraduate Training, Republic Proctology and Stoma Care Centre
Belarus, Minsk
The eight Surgical Centres of Belarus permit a capacity of handling 365 Colorectal Surgical Hospitalization and 14 outpatient clinics. In the year 1979, our clinical base was formed in the Republic Centre for Colorectal Surgery. In October 1993 after an agreement with the Ministry of Health it was accepted to establish a Republic Centre for Stoma Organization based at our Surgical Centre.
Later in December 1993, the agreement was renewed and in unity with the Ministry of Justice, the Belarus Stoma Association was formed, and got the membership in the European ostomy association. During the year 1995, five new Centres were established in various regions, giving 8 wide capacity of handling about 2250 stoma subjects by surgeons and nurses of the Corresponding designation. An efficient and specific structure of this Organization helps individuals with modern stoma equipments, minimizing invalidity and bringing a striking psychological relief. Moreover it is a free Health Service corresponding to the health structure of the country.
For the future a paediatric stoma Centre is anticipated, and under consideration is a computerized follow up program for such individuals. Different methods of communication with the Media is in effect, namely T.V. advertisements, charts, radio broadeasting and so forth.
Surgical rehabilitation of ostomists
A.V. Vorobei, G.P. Kuzurov
Surgical Centre in Collaboration with the Institute of Postgraduate Training, Repulic Proctology and Stoma Care Centre
Belarus, Minsk
At the Republic Proctology and Stoma Care Centre 261 patients have been man aged by various Surgery. Out of the total number of patients, 238 had a temporary stoma and 23 have a permanent one. The following stomas were performed in subjects indicated for temporary stomas, with end colostomy 116, loop colostomy 111, Caecostomy 11. The bowel continuity is being restored intraperitoneally. Three-fourth of the above 92 patients had closure of loop colostomy and ileostomy with Melnikov anastomosis. The bes of the subjects had resection of bowels with performance of stoma at different levels.
In the year 1983, at our Centre four different methods of large bowel anastomosis by invagination were introduced. The named method planed to be mechanically and biologically highly effective. The introduction of mesenteriography and plastic surgert of Colon has broadened the indication and spectrum for surgical rehabilitation of patients with end colostomies. Until 1983, only 12 such extensive operations were performed, compared to the year 1984 when we succeded in doing 104 rehabilitative surgery with a postoperative mortality of 2,18%.
In the group with permanent stoma, the following complications were observed: stoma stricture-8; stoma evagination – 5; parastomal hernia – 7; necrosis – 1; perforations – 2; The above complications were liquidatedby reconstructive surgery and performing a new stoma. After the reconstructive surgery, the patients use stoma equipment bag devices from Convatec.
Priešoperacinė tiesiosios žarnos vėžio spindulinė terapija
A.Burneckis, E. Stratilatovas, Ž. Sinkevičius
Lietuvos onkologijos centras
Po radikalaus tiesiosios žarnos vėžio (TŽV) chirurginio gydymo, įvairių autorių duomenimis, lokalūs TŽV recidyvai būna nuo 10 iki 65%. Recidyvų atsiradimų priežastis yra mikrometastazės limfinėje sistemoje ar piktybinių ląstelių implantacija į operacinę žaizdą. Siekiant sumažinti TŽV vietinius recidycus atliekamos ypač radikalios chirurginės operacijos, kurių metu šalinami pararektaliniai audiniai ir skiriama priešoperacinė spindulinė terapija. Mes naudojame priešoperacinę stambiafrakcinę suderintą gama-neutronų (Co-60 ir Ff-252) spindulinę terapiją. Metodo privalumas siejamas su išorinio (Co-60) ir ertminio (Cf-252) spinduliavimo panaudojimu. Naujas radioaktyvus šaltinis (Cf-252) išspinduliuoja neutronus, kurių biologinis poveikis į piktybines ląsteles yra ryškesnis.
Nuo 1994 m. sausio iki 1996 m. vasario mėn. priešoperacinė stambiafrakcinė suderinta gama-neutronų spindulinė terapija skirta 38 ligoniams, sirgusiesms vietiškai išplitusiiu TŽV. Ligoniai apšvitinti 20 iGy sumine židinine doze. Vienkartinė židininė dozė buvo lygi 5 Gy 9iGy). Minėta dozė realizuota per keturias frakcijas. Apšvitintas pirminis TŽV (nuo naviko apimant po 2 cm), pararektaliniai audiniai bei parasakraliniai limfiniai mazgai.
Operacinis gydymas (TŽV ekstripacija arba rezekcija) atliekamas per 24 val. Priešoperacinė stambiafrakcinė suderinta gama-neutronų spindulinė terapija ryškesnės neigiamos įtakos pooperaciniam laikotarpiui neturėjo. Įvairaus laipsnio pooperacinės komplikacijos (Seromos, šlapiavimas iš pararektalinio tarpo, fistulės ar kitos pūlingos komplikacijos) konstatuotos 17 ligonių (44%). Gydymosi laikas stacionare – vidutiniškai 30,8 dienos.
1994-1995 m. Lietuvos onkologijos centro Abdominaliniame skyriuje po radikalaus TŽV chirurginio gydymo, įvairios komplikacijos konstatuotos 46% ligonių. Gydymosi laikas stacionare buvo lygus 33 ir 26,7 dienos atitinkamai.
Išvados
1. Naudojant priešoperacinę stambiafrakcinę suderintą gama-neutronų spindulinę terapiją komplikacijų nepadidėjo.
2. Naudojant priešoperacinę stambiafrakcinę suderintą gama-neutronų spindulinę terapiją gydymosi laikas stacionare nepailgėjo.
Laparoskopinė storosios žarnos rezekcija
A. Šlepavičius, N. Kaselis, F. Grigalauskas
Klaipėdos miesto ligoninės Bendrosios chirurgijos skyrius
Šios informacijos tikslas – pateikti pirmąją Lietuvoje sėkmingai atliktą laparoskopinę hemikolektomiją dėl aklosios žarnos vėžio.
Pirmoji pasaulyje laparoskopinė storosios žarnos operacija buvo atlikta Fowler, Franklin ir Jacobs 1990 m.
59 metų ligonė B.J., į chirurgijos skyrių atvyko 1995 08 02. Per metus ji neteko 11 kg. svorio ir pati užčiuopė tumorą dešinėje klubinėje srityje. Apžiūros metu dešinėje klubinėje srityje apčiuoptas 5x6x5 cm dydžio gruoblėtas, paslankus tumoras. Konstatuota anemija (Hb-96 g/l).
Ligonė prieš šešis mėn.gydėsi terapijos skyriuje dėl neaiškios kilmės anemijos. Atlikti reikalingi tyrimai (laboratoriniai, pilvo organų echoskopija, FGDS, birokolonoskopija, kontrastinė retrogradinė žarnyno rentgenoskopija, krūtinės ląstos rentgenoskopija, kompiuterinė tomografija), tačiau diagnozė nenustatyta.
Šiuo metu buvo aiški aklosios žarnos vėžio klinika.
1995 08 04 ligonė operuota laparoskopiniu būdu panaudojant endotrachėjinę narkozę. Pneumoperitoneumas atliktas Veres adata. Į pilvo ertmę įkišti keturi 10 mm darbiniai troakarai ir vienas 5 mm troakaras storžarnės pasaito transiliuminacijai. Operacijos metu rastas aklosios žarnos, peraugęs serozę paslankus 5x6x5 cm dydžio tumoras. Tolimų metastazių nerasta. Laparoskopiniu būdu atlikta klubinės žarnos terminalinės dalies bei storžarnės dešinės pusės iki skersinės žarnos vidurio mobilizacija. A. ileocolia , a.colica dextra kamienai perrišti, o smulkios kraujagysės koaguliuotos bipoliariniu elektro-kauteriu.
Dėšiniajame pašonkaulyje padarius 5 cm pjūvį, ištraukta mobilizuota žarna su tumoru. Klubinė bei skersinė žarna rezekuota linijiniu mechaniniu siuvimo aparatu. Jungtis tarp klubinės ir skersinės žarnos atlikta šonas į šoną dviejų aukštų vikrilo siūle.
Pooperacinis laikotarpis be komplikacijų. Pašalinto auglio histologinio tyrimo išvada: žemai diferencijuota adenokarcinoma peraugusi serozinį sluoksnį, pasaito limfmazgiuose trys metastazės (T2N1M0 III st. 3 kl.gr.). 1995 08 14 ligonė išrašyta namo geros būklės. Pravestas ambulatoriškai chemoterapijos kursas. Po septynių mėn. ligonės būklė buvo gera. Jokių nusiskundimų neturi. Priaugo 7 kg. svorio. Plaučių rentgeno tyrimas ir pilvo organų echoskopija be patologijos. Kraujo tyrimas – normos ribose.
Enterokolitinis sindromas storosios žarnos piktybinių ligų klinikoje
M.V. Bareišienė, O. Kaziūnienė, R. Kristalnaja, S. Svilainienė, A. Vasiliauskas, V. Vertelienė
Kauno medicinos akademijos Infekcinių ligų klinika, Kauno klinikinė infekcinė ligoninė
Per 1993-1995 m. Kauno klinikinėje infekcinėje ligoninėje storosios žarnos piktybiniai navikai diagnozuoti 26 ligoniams ( 22-tiesiosios, 2 – riestinės, 2 – gaubtinės žarnos), kurie buvo hospitalizuoti įtarus ūmines žarnyno infekcijas ar paūmėjusias lėtines ligas pagal klinikoje vyraujantį enterokolitinį sindromą. Didesnė dalis (20 atv.) šių ligonių buvo vyresnio (per 45 metų) amžiaus asmenys. Dažniausiai (24 atv.) šių ligonių sindromas buvo pirminis klinikinis piktybinio proceso pasireiškimas ir tik dviems ligoniams vėžio atvejai buvo diagnozuoti atliktus rektoromanoskopiją, riestinės-fibrokolonoskopiją, gaubtinės-retrogradinę rentgenoskopiją.
Norėtume atkreipti gydytojų dėmesį į tai, kad enterokolitinis sindromas gali būti pirmine klinikine storosios, ypač tiesiosios, žarnos vėžio išraiška. Rekomenduojame visiems ligoniams, vyresniems nei 35 metai, susirgusiems neaiškios etiologijos enterokolitais su užsitęsusia žarnyno disfunkcija, atlikti rektoromanoskopiją, kuri yra informatyvus, nebrangus ir kasdieninėje praktikoje prieinamas tyrimo metodas, įgalinantis diagnozuoti tiesiosios žarnos, iš dalies ir riestinės, vėžį, kol dar nepasireiškė žarnų nepraeinamumo, kraujavimo ir metastazių reiškiniai.
Skubios storosios žarnos operacijos esant obturaciniam nepraeinamumui dėl vėžio
V. Vaškelis, A. Purtoas, G. Česnauskas, A. Gedgaudas, A. Smailys
Kauno medicinos akademijos Bendrosios chirurgijos katedra, Kauno III klinkinė ligoninė
Daugumą ligonių, sergančių storosios žarnos vėžiu, tenka operuoti skubiai, išsivysčius komplikacijoms.
Šio darbo tikslas – išnagrinėti skubios storžarnės operacijos rezultatus išsivysčius žarnų nepraeinamumui.
Kauno III klinikinėje ligoninėje 1993-1995 m. skubiai buvo operuoti 43 (49-92 metų) ligoniai. Daugumą ligonių sudarė moterys 27(62,79 %). Pagrindinis kontingentas- 22 (62,97%) 61-80 metų. Vidutinis ligonių amžius - 68,8 m.
Ligonių, sergančių storosios žarnos vėžiu, kuriems išsivysto komplikacijos, daugėja. Tai patvirtina ir kiti chirurgai bei onkologai.
Mūsų tirti ligoniai dažniausiai (31-72,0%) sirgo kairiosios storosios žarnos pusės (nusiledžiančios ir riestinės dalies) komplikuotu vėžiu. Visi ligoniai operuoti panaudojus bendrinę nejautrą. 30 ligonių (69,77%) atliktos radikalios operacijos: 11 ligonių (25,58%) operacijos metu pašalintas vėžinis tumoras ir padaryta žarnų jungtis; 19 ligonių (44,18%) po vėžinio tumoro pašalinimo suformuotos stomos. 13 ligonių (30,23%), esant toli pažengusiam vėžiniam procesui, atlikta paliatyvinė operacija: 12 suformuota stoma, vienam padaryta apeinanti anastomozė.
Pooperacinės komplikacijos šios grupės ligoniams gana dažnos. Pūlinys pilvo ertmėje susidarė 4 ligoniams (9,30%). Tiek pat ligonių supūliavo operacinės žaizdos. Vienai ligonei (2,33%) išsivystė ileotransverso anastomozės disociacija. Daug pūlingų komplikacijų, kadangi vėžiu sergantys ligoniai išsekę ir senyvo amžiaus. Pūlingų komplikacijų profilaktikai antibiotikus skyrėme dar prieš operaciją.
Mirė keturios ligonės. Bendras pooperacinis mirštamumas – 9,30%. Moterų mirštamumas 14,81%. Vidutinis mirusiųjų amžius- 69,25 m. Mirties priežastys: vėžinė intoksikacija (1), besitęsiantis peritonitas po žarnos perforacijos (2), plaučių arterijos embolija(1).
Reziumė. Daugėja ligonių su užleistu storosios žarnos vėžiu (1995 m.-20 ligonių). Skubios operacijos dėl storosios žarnos vėžio dažnai sąlygoja pūlingas komplikacijas ir didelį mirštamumą.
Pseudoobstrukcinis žarnyno nepraeinamumas (Ogilvie sindromas)-pradinė patirtis
A.Tamelis, P.Jonauskas
Kauno medicinos akademijos II chirurgijos klinika
Pseudoobstrukcinis žarnyno nepraeinamumas yra grėsmingas sindromas, dažniausiai išsivystantis kaip kompleksinių gyvybę palaikančių sistemų komplikacija, sunkiai sergantiems ligoniams. Teisingas ir savalaikis šio sindromo atpažinimas įgalina išvengti storosios žarnos perforacijos, kurios prognozė – bloga. Nors mechaninės kliūties nėra, šis sindromas pasireiškia mechaninio storosios žarnos nepraeinamumo simptomais. Pirmasis šia būklę 1948 metais aprašė H. Ogilvie.
KMA II chirurgijos klinikoje 1994-1995 m. gydyti 2 ligoniai, kuriems buvo diagnozuotas Ogilvie sindromas. Pacientai skundėsi dideliu pilvo išpūtimu, išmatų susilaikimu, pykinimu, vėmimu. Apžvalginėje pilvo rentgenogramoje buvo matoma labai išsipūtusi storoji žarna. Bendra būklė labai sunki dėl senyvo ligonių amžiaus, gretutinių ligų, homeostazės sutrikimo bei intoksikacijos.
71 metų pacientei L.M. (ligos istorija 1080/94) RRS metu diagnozuotas – 2 cm skersmens tiesiosios žarnos navikas, nesusiaurinantis spindžio. Ši pacientė sirgo šizofrenija, vartojo daug psichotropinių vaistų. Rengeninio retrogradinio žarnyno tyrimu metu diagnozuota labai plati, iki 15 cm. visa gaubtinė žarna. Mechaninės kliūties nerasta. Pirmiausia jai buvo paskirtas konservatyvus gydymas hipertoninėmis klizmomis, skrandžio turinio išsiurbimu, žarnyno motorikos skatinimu anticholesteraziniais vaistais. Homeostazė koreguota intensyvia infuzine terapija. Šios priemonės nedavė laukiamo efekto. Buvo įtarta mechaninė kliūtis, todėl penktą parą pacientė buvo operuota. Rasta labai išsipūtusi žarna, bet mechaninės kliūties žarnyne nebuvo. Plonoji žarna nebuvo išsipūtusi , todėl apie 15 cm nuo aklosios žarnos padaryta ileostomija ir, į akląją žarną įkišus zondą, išsiurbtas turinys. Pooperacinis laikotarpis sunkus. Storosios žarnos funkcijos atstatyti nepavyko. Hipertoninės klizmos, anticholesteraziniai vaistai buvo neefektyvūs. Didėjo žarnyno parezė ir intoksikacija, supūliavo operacinė žaizda. Pacientė mirė. Skrodimo metu kitos patologijos pilvo organuose nenustatyta. Tiesiosios žarnos navikas nedidelis, nesusiaurino spindžio, metastazių nebuvo.
91 metų pacientui S.L. (ligos istorija 9802/95) prieš 11 metų buvo padaryta žema priekinė tiesiosios žarnos rezekcija dėl jos vėžio. Skubos tvarka, praėjus dviems val. po hospitalizavimo šiam pacientui padaryta fibrokolonoskopija neįpučiant oro. Aparatas įleistas į riestinę žarną, kuri buvo labai išsipūtusi, joje gausu dujų ir skystų išmatų. Fibrokolonoskopu išsiurbta apie 2 lt skystų išmatų ir daug dujų. Pilvas subliuško. Fibrokolonoskopija pakartota dar du kartus. Paskyrus intensyvų gydymą, homeostazės pokyčius ir intoksikaciją (atvykus urea 41,2 mmol/l) pavyko koreguoti. Pilvo išsipūtimas sumažėjo, bet pilnai neišnyko. Tiriant pasažu, konstatuota, kad kontrasto slinkimas storąja žarna labai sulėtėjęs ir tiesiąją žarną pasiekia po dviejų parų. Visa storoji žarna išsipūtusi. Kadangi konservatyviomis priemonėmis labiau sumažinti pilvo išsipūtimo nepavyko, po dviejų savaičių nuo hospitalizavimo, panaudojus bendrinę nejaurą, suformuota šoninė transversostoma. Operacijos metu naviko generalizacijos požymių nerasta. Pooperacinis laikotarpis sklandus. Pro transversostomą gausiai skyrėsi dujos, pilvo išsipūtimas išnyko. Ligonis išrašytas į namus.
Ogilvie sindromas yra grėsminga komplikacija. Diferencinė diagnostika labai sunki. Gydymas turėtų būti labai intensyvus. Viena svarbiausių jo dalių – skubi fibrokolonoskopija ir žarnyno dekompresija. Jei nėra peritonito požymių, lgionis neturėtų būti operuojamas skubos tvarka.
The comparisno between the biological behaviour of colon and rectum tumors
Ethem Gecim*, Hakan Demir*, Serdar Ozbas*, Adil Baykan*, Ercument Gurel*, Kadir Bahar**
Ank. Uni. Sch.of Med. Departaments of Geeralt Surgery* and Gastroenterology**
Although the cancers of colon and rectum are followed by almost similar principles, they may however present different clinical features.To test this hypothesis 154 colorectal cancer patients who have been operated between 1993-1996 are taken. Ninety patients had rectal and sixty-four patients had colonic cancers. Fourty (44%) of the rectal cancer patients were female and fifty (56%) of them were male with the average age of 54.46+-14.25. Nineteen (30%) of the colonic cancer patients were female and fourty-five (70%) were male with the average age of 54.71+-15.27. Carcinoembryonic antigen (CEA) was higher than normal in 60.5% of rectal and 63.8% of colonic cancer patients. Ca 19-9 was higher than normal in 38% of rectal and 52% of colonic cancer patients. All tumors have been evaluated and grouped for tumor type, degree of differantiation, Astler-Coller stage, approximate tumor volume and lymph node metastatic index (LNMI-number of metastatic lymph nodes/total number of lymph nodes in the specimen). The patients have also been divided into 4 groups as local, peritonitis carcinomatosa, liver and far organ recurrences and/or metastasis at the presentation or within the follou-up period. As a result while the pre-operative CEA and LNMI were significantly correlated in colonic cancers (p=0.02) such correlation could not be seen in the rectal tumor patients (p=0.11). The pre-operative Ca 19-9 was highly correlated with LNMI in either groups (p=0.001 and 0.0001). The LNMI was significantly decreasing fom proximal to distal parts of the colon (p=0.005). The mucinous cancers of the colon were more likely to metastasize to liver than colonic adeno cancers (p=0.88). In both groups liver metastases were seen later than the other types of metastases (p<0.05). The probability of local recurrence
