3rd triennial meeting of the Lithuanian Society of Coloproctologists, Panevėžys, 1999 09 23-24

LKD
Lietuvos koloproktologų draugija
Kauno medicinos universitetas
Panevežio ligoninė
Panevežio krašto chirurgų draugija
Lietuvos bendrosios praktikos
Gydytojų kolegija
 
  
Trečiasis Lietuvos
Koloproktologų suvažiavimas
 
 
STOROSIOS ŽARNOS IR
TARPVIETĖS CHIRURGIJA
 
Panevežys,
1999 m. rugsėjo 23-24 d.
 
PROGRAMA
Pirmoji diena (1999 09 23)
10.00                 Atidarymo koncertas
10.20                         Suvažiavimo atidarymas
                      Č. Gutauskas – Panevežio ligoninės direktorius
                      T. Josas – Panevežio apskrities viršininkas, suvažiavimo globėjas
                      Prof. V. Zykas – LKPD prezidentas, suvažiavimo organizacinio komiteto pirmininkas
                     
I POSĖDIS
Pirmininkauja:
Prof. V. Zykas, V. Panava, V. Petrauskas
 
 
10.50-11.05    Panevežio ligoninė – Trečiojo Lietuvos koloproktologų suvažiavimo rengėja
                      R. Samuolis, A. Burneikis, Z. Gailiušis, P. Kuprys
                      Panevežio ligoninė, Panevežys
11.05-11.20    Komplikuotas storosios žarnos vėžys
                      T. Skrička
                      Masaryk Memorial Cancer Institute, Brno, Čekijos Respublika           
11.25-11.35    Ligonių operuotų dėl tiesiosios žarnos vėžio lyginamoji charakteristika
                      J. Mickevičius, prof. P.Norkūnas, E. Stratilatovas
                      Lietuvos Onkologijos centras, Vilnius
11.40-11.45    Chirurginis storosios žarnos vėžio metastazių kepenyse gydymas
                      Doc. J. Pundzius, doc. G. Barauskas, doc.D. Pavalkis
                      KMUK Chirurgijos klinika. Kaunas
                     
                      Kava
 
12.10-12.20    Vienmomentinė storosios žarnos rezekcija, esant kairiosios pusės vėžiui ir                   nepraeinamumui
                      E. Poškus, S. Jurevičius, prof. A. Bubnys
                      VU ligoninė „Santariškių klinikos“,Vilnius
12.25-12.35 Komplikuoto storžarnės vėžio gydymo rezultatai Marijampolės apskrities ligoninės      chirurgijos skyriuje
                      R. Dūdonis, S. Petrauskas
                      Marijampolės ligoninė, Marijampolė
12.40-12.50    Storosios žarnos vėžys, komplikavęsis mechaniniu žarnyno nepraeinamumu
                      R. Žemaitaitienė, A. Norvaišis, D. Rusteikienė
                      Vilniaus miesto Universitetinė ligoninė, Vilnius
12.55-13.05    Storosios žarnos perforacija, sukelta vėžio
                      R. Žemaitaitienė, A. Norvaišis, D. Rusteikienė
                      Vilniaus miesto Universitetin ligoninė, Vilnius
13.10-13.15    Pfizer pranešimas
 
                      Pietų pertrauka
II POSĖDIS
Pirmininkauja: doc. D. Pavalkis, E. Stratilatovas, P. Kuprys
 
14.15-14.30    Žarnų nepraeinamumas apsisukus riestinei žarnai
A.     Stašinskas, doc. K. Strupas
Vilniaus Greitosios Pagalbos Universitetinė ligoninė, Vilnius
14.35-14.50    Endoskopinė pagalba gydant žarnyno nepraeinamumą
A.     Boguševičius, D. Stučinskas
KMUK Chirurgijos klinika, Kaunas
15.55-15.05    Komplikacijos po storosios žarnos nepraeinamumo operacijų. Jų priežastys
A.     Boguševičius, doc. D. Pavalkis, Ž. Saladžinskas, A. Tamelis
KMUK Chirurgijos klinika, Kaunas
15.10-15.15    Ūminė storosios žarnos išemija
A.     Eidikis, A. Gradauskas, S. Lyčkovaitė
Vilniaus miesto Universitetinė ligoninė, Vilnius
15.15-15.25    Ūminė žarnyno išemija
A.     Mickevičius, doc. D. Pavalkis
KMUK Chirurgijos klinika, Kaunas
15.30-15.45    Sterkoraliniai peritonitai
                      Doc. D.Pavalkis, prof V. Zykas, F. Markuckas, V. Venclauskas, A. Glubinas
                      KMUK Chirurgijos klinika, KMU Bendrosios chirurgijos klinka, Kauno onkologijos ligoninė, Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninė
 
                      Kava
 
 
III POSĖDIS
Pirmininkauja:
R. Keblas, R. Šiugžda, R. Samuolis
 
 
16.05-16.25    Sudėtingų išangės fistulių ir ūminio paraproktito gydymas
A.     Tamelis, Ž. Saladžinskas, doc. D. Pavalkis, prof. V. Zykas
KMUK Chirurgijos klinika, KMU Bendrosios chirurgijos klinika, Kaunas
16.30-16.40    Tiesiosios žarnos iškritimo gydymas
A.     Norvaišis, D. Rusteikienė, R. Keblas
Vilniaus miesto Universitetinė ligoninė, Vilnius
16.45-17.0        Storosiozs žarnos siūlių atsparumo intražarnyniniam slėgiui palyginamieji duomenys
                      R. Šiugžda
                      KMU Bendrosios chirurgijos klinika, Kaunas
17.05-17.20    Uždegiminiai storžarnės ir jos pasaito pseudonavikai
                      Prof. J. Dauderys, doc. D. Venskutonis
                      KMU Bendrosios chirurgijos klinika, Kaunas
 
19.00             Vakarienė
 
 
 
 
Antroji diena (1999 09 24)
 
IV POSĖDIS
Pirmininkauja:
Doc. L. Valius, A. Tamelis, R. Bagdzevičius
 
10.00-10.20    Ambulatorinis koloproktologinio ligonio tyrimas
A.     Tamelis, doc. Pavalkis, Ž. Saladžinskas
KMUK Chirurgijos klinika, Kaunas
10.25-10.45    Hemorojus: gydymo galimybės
                      T. Skrička
                      Masaryk Memorial Cancer Institute, Brno, Čekijos Respublika
10.50-11.10    Lėtinio vaikų vidurių užkietėjimo chirurginio gydymo aspektai
                      R. Bagdzevičius, R. Sinkevičius
                      KMUK Vaikų chirurgijos klinika, Kaunas
 
                      Kava
 
11.35-12.55    Kraujavimas iš apatinės virškinimo trakto dalies senyviems žmonėms: priežastys,         diagnostika ir gydymas
                      Prof. V.Zykas, doc. A. Visokinskas, P. Jonauskas, R. Šiugžda
                      KMU Bendrosios chirurgijos, Geriatrijos klinika
13.00-13.15    Kraujavimas vaikų storojoje žarnoje
                      R. Bagdzevičius, S. Pampikas
                      KMUK Vaikų chirurgijos, Gastroenterologijos klinika, Kaunas
13.20-13.30    Kraujavimas iš apatinės virškinimo trakto dalies
                      R. Žemaitaitienė, A. Norvaišis, D. Rusteikienė, R. Oleka
                      Vilniaus miesto Universitetinė ligoninė, Vilnius
13.35-13.45    Biologinių objektų tyrimas elektroninės mikroskopijos būdu
                      T. Skrička
                      Masaryk Memorial Cancer Institute, Brno, Čekijos Respublika
13.50-13.55    Glaxo Wellcome pranešimas
                     
                      Pietų pertrauka
 
V POSĖDIS
Pirmininkauja:
Doc. Ed. Razgauskas, Ž. Saladžinskas. A. Norvaišis
 
 
14.45-15.0        Storosios žarnos vėžys šeimos gydytojo praktikoje
                      Doc. D. Pavalkis, A. Tamelis, Ž. Saladžinskas
                      KMUK Chirurgijos klinika, Kaunas
15.05-15.15    Kryžkaulio – uodegikaulio srities pratakų pūlinių gydymas
A.     Norvaišis, D. Rusteikienė, R. Žemaitaitienė, R. Keblas
Vilniaus miesto Universitetinė ligoninė, Vilnius
15.20-15.30    Ūminio paraproktito gydymas
A.     Norvaišis, D. Rusteikienė, R. Žemaitaitienė, R. Keblas
Vilniaus miesto Universitetinė ligoninė, Vilnius
15.35-15.45    Kriodestrukcinio metodo taikymas proktologinėms ligoms gydyti
A.     Lalas
Mažeikių PSPC, Mažeikiai
15.50-16.05    Mažoji proktologija: anestezija ir slauga po operacijos
                      J. Gudaitytė, doc. D. Pavalkis, Ž. Saladžinskas, A. Tamelis
                      KMUK Chirurgijos, Anesteziologijos klinikos, Kaunas
 
16.15.                       Suvažiavimo uždarymas
16.20             Lietuvos koloproktologų draugijos narių posėdis
 
 
 
 
 
Trečiąjį Lietuvos koloproktologų suvažiavimą pasitinkant
 
          1999 m. rugsėjo 23-24 d. Panevežyje prasideda trečiasis Lietuvos koloproktologų suvažiavimas. Panevežio apskrities ligoninėje dirbo žymūs Lietuvos chirurgai Juozas Žemgulys ir Juozas Jaržemskas. Šioje ligoninėje 1926 m. pirmą kartą Lietuvoje J. Gusevas užsiuvo sužeistą širdį.
          Trečiajame Lietuvos koloproktologų suvažiavime numatoma aptarti storosios žarnos chirurgijos mokslo ir praktikos aspektus, numatyti tolesnius koloproktologijos poslinkius.
                      1993 m. rugsėjo 23-24 d. Kaune įvyko pirmoji Lietuvos koloproktologų konferencija „Storosios žarnos chirurgija“. Konferencijoje aptarti aktualūs koloproktologijos klausimai: operacinis hemorojaus gydymas; sudėtingų išangės fistulių gydymas ir rezultatai; išmatų nelaikymo patofiziologija, diagnostika ir gydymas; chirurginis divertikuliozės gydymas; kolostazės diagnostika ir chirurginis gydymas; siuvimo aparatų naudojimas storosios žarnos chirurgijoje; gaubtinės žarnos vėžio chirurgija; storosios žarnos chirurgijos mokymas ir kt. Konferencijos dalyviai supažindinti su proktologijos raida ir jos perspektyvomis Lietuvoje. Konferencijoje aptarti Lietuvos proktologų draugijos (LPD) įstatai, jiems pritarta. Konferencijos medžiaga paskelbta žurnale „Medicina“ (1993, Nr.8).
                      Konferencijoje, be žinomiausių Lietuvos chirurgų, proktologų, onkologų, vaikų chirurgų, dalyvavo bei pranešimus skaitė ir chirurgai iš kitų šalių – prof. G. Ekelundas iš Švedijos, prof. L. Kronbergas iš Austrijos, prof. S. Navrusovas iš Uzbekijos, prėof. A. Shahafikas ir prof. O. El-Sibai iš Eigpod, med. dr. R. Bartgamaschi iš Prancūzijos, P. Buffatti iš Italijos, P. Lunnissas iš Anglijos, H. Sabieras iš Vokietijos, M. Szcepkowski iš Lenkijos.
                      1996 m. gegužės 19-21 d. Vilniuje įvyko antroje Lietuvos koloproktologų konferencija „Storosios žarnos chirurgija“. Šioje konferencijoje aptartos naujausios koloproktologijos problemos – stomos priežiūra ir chirurgija, pirmosios Lietuvoje laparoskopinės storosios žarnos chirurgijos patirtis, rekonstrukcinių kolektomijų, gydant paveldimą adenomatozinę polipozę ir nespecifinį opinį kolitą praktika. Nagrinėti ir kiti aktualūs koloproktologijos klausimai, pavyzdžiui, storosios žarnos navikų ir jų sukeltų komplikacijų gydymas. Apie nespecifinį opinių kolitų gydymą papasakojo Malmės universitetinės ligoninės prof. G. Ekelundas. Į konferenciją atvyko Europos koloproktologų tarybos (ECCP) generalinis sekretorius prof. Marc-Claude Marti. Jis konferencijos dalyvius supažindino su Europos koloproktologų tarybos istorija, dabartine veikla ir ateities planais. Įdomus buvo prof. M.C. Marti pranešimas apie ambulatorinę proktochirurgiją.
                      Konferencijoje dalyvavo gydytojų iš Lenkijos ir Baltarusijos. Konferencijos medžiaga spausdinta žurnale „Medicina“ (1996, Nr.5) [32].
                      1997 m. birželio 6 d. Kaune įvyko respublikinis „Siuvimo aparatų panaudojimo koloproktologijoje“ seminartas, surengtas Lietuvos koloproktologų draugijos ir Kauno medicinos akademijos II chirurgijos klinikos. 1988 m. rugsėjo 17-18 d. ypač reikšmingą tarptautinį koloproktologų seminarą surengė Kauno medicinos universiteras, Lietuvos koloproktologų draugija bei Kauno krašto chirurgų draugija. Šiame seminare tiesiosios žarnos vėžio gydymo patirtimi dalijosi prof. J. Šelyginas (Rusija), J. Faltynas (Čekija), M. Szcepkowski (Lenkija). Apie chirurginį vidurių užkietėjimo gydymą kalbėjo svečias iš Italijos – M. Pescatori.
                      Bendradarbiaujama ir su kitomis gydytojų draugijomis. Vilniuje surengtas bendrasis Lietuvos gastroenterologų ir Lietuvos koloproktologų draugijų posėdis, kuriame pranešimus skaitė V. Zykas, A. Tamelis ir Ž. Saladžinskas.
                      Konferencijos ir seminarai – ne vienintelė mokslinės ir klinikinės koloproktololgų veiklos sritis.
                      Proktologijai Lietuvoje reikšminga šiais metais Vilniaus chirurgo N.E. Samalavičiaus apginta daktaro disertacija „Šeiminė adenominė polipozė ir ja sergančiųjų gydymas Lietuvoje“.
                      Lietuvos chirurgai tobulinosi JAV (D. Pavalkis, A. Tamelis), Švedijos (Ž. Saladžinskas, A. Tamelis) ir kitose klinikose, dalyvauja ir skaito pranešimus Europos koloproktochirurgų forumuose Romoje, Malmėje, Brno, Zakopanėje.
                      Proktologine patirtimi dalijamasi proktologijos tobulinimosi kursuose, vykstančiuose Kauno medicinos universiteto chirurgijos klinikose.
                      Šiais metais išleistas V. Zyko ir D. Pavalkio vadovėlis “Storosios žarnos chirurginės ligos.
                      Šiandien galvojant apie tolesnę koloproktochurginio gydymo kokybę svarsotma kokia reikšmė koloproktologijai teikiama Lietuvoje. Sveikatos apsaugos ministerija, nesuderinus su Koloproktologų draugija, koloproktologiją išbraukė iš subspecialybių sąrašo ir 1999 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 62 priskyrė prie siauros specializacijos medicinos praktikos sričių. Abejotina, ar toks sprendimas padės tobulėti proktologinei medicinos pagalbai.
                      Proktologų suvažiavimui, seminarai, tobulinimosi kursai svarbūs proktologijai aktualinti. 2000 m. Kauno medicinos universitete turėtų vykti šie koloproktologijos tobulinimosi kursai: svarbiausios proktologijos problemos, stomos priežiūros pagrindai, ambulatorinė proktologija, storosios žarnos ligų diagnostika ir gydymas. Galbūt vertėtų ateityje rengti koloproktochirurgijos posėdžius (jie kartą per mėnesį galėtų vykti Lietuvos ligoninėse). Tuomet reikėtų numatyti tokių posėdžių organizavimą, metodus, sudaryti planus, parengti temas ir paskelbti laikraštyje „Gydytojų žinios“. Tai užtikrintų koloproktochirurgijos mokymo tęstinumfą po chirurgijos ligų kurso, dėstomo studentams. Vėlesniam mokymui būtina parengti išsamią programą.
                      Koloproktololgų veiklos uždaviniai numatyti draugijos įstatuose.
                      Iš anksto dėkoju kolegoms, dalyvausiantiems trečiajame koloproktologų suvažiavime, parengusiems įdomius ir vertingus pranešimus. Dėkoju chirurgams iš svečių šalių. Jų mokslinės žinios ir klinikinė patirtis mums ypač naudinga.
                      Dėkoju šios konferencijos rengėjams –Lietuvos koloproktologų draugijai, Kauno medicinos universitetui, Panevežio ligoninei, Panevežio krašto chirurgų draugijai ir Lietuvos šeimos gydytojų asociacijai.
                      Ypač noriu padėkto šio suvažiavimo šeimininkams – Panevežio apskrities viršininkui, suvažiavimo globėjui Tomui Josiui, vyriausiajam ligoninės gydytojui Č. Gutauskui, vyriausiajam chirurgui V. Panavai, proktologijos poskyrio vadovui R. Samuoliui ir kitiems Panevežio ligoninės darbuotojams, prisidėjusiems prie to, kad suvažiavimas būtų ne tik mokslinis forumas, bet ir kultūrinis renginys.
                      Kolegoms linkiu vaisingai padiskutuoti ir užmegzti naujų pažinčių.
Lietuvos koloproktololgų draugijos prezidentas
Suvažiavimo organizacinio komiteto pirmininkas,
Profesorius habil.daktaras Vytautas Zykas
 
 
Panevežio ligoninė – suvažiavimo rengėja
Remigijus Samuolis, Arvydas Burneikis, Zenonas Gailiuūšis, Povilas Kuprys, Dalius Patkaukas
 
 
 
                      Lietuvos koloproktologų suvažiavimas Panevežyje – didelė garbė Aukštaitijos chirurgams, ypač proktologams. Šia proga norėtume prisiminti Panevežio chirurgijos istoriją.
                      Po I pasaulinio karo Panevežyje gydytojų neliko. 1918 m. pradžioje iš Krokuvos universiteto į Panevežį atvyko gydytojas Pranas Mažylis. Jis vertėsi privačia praktika, o 1918 m. pabaigoje pradėjo dirbti ką tik įsteigtoje Panevežio apskrities savivaldybės ligoninėje. Jam pagelbėti atėjo studentas Vladas Kuzma, baigęs Dorpoto universiteto Medicinos fakulteto keturis kursus.
                      1918 m. liepos 8 d. Panevežyje atidaryta Raudonojo Kryžiaus ligoninė. 1919 m. joje buvo 250 vietų. Iš pradžių ligoninėje buvo gydomi nepriklausomybės kovų kariai, vėliau – ir visi gyventojai. |P. Mažylis tapo abiejų Panevežio ligoninių direktoriumi, dirbo kaip akušeris-ginekologas bei chirurgas. 1920 m. vasario 16 d. P.Mažylis išvyko į Kauną. Netrukus Panevežį  paliko ir V.Kuzma, o ligoninėje dirbti chirurgu pradėjo V. Gusevas. 1921 m. rugpjūčio 1 d. uždarius Raudonojo Kryžiaus ligoninę V. Gusevas dirbo Panevežio apskrities ligoninėje.
                      1923 m. Panevežio apskrities ligoninės chirurgijos ir gimdymo skyriaus pastatytas medinis priestatas su operacine. Čia dirbo V. Gusevas iki 1930m. – chirurgijos skyriaus vedėjas, bei asistentas M. Michailovas, kurį 1924 pakeitė K. Rudaitis. Ligoninėje buvo 80 lovų, buvo gydyti 1079 ligoniai, 696 iš jų – chirurgiškai, atliktos 529 operacijos, mirtingumas po operacijų siekė 5,67 proc.1926 m. birželio 20 d.V. Gusevas sėkmingai užsiuvo durtinę kairiojo širdies skilvelio žaizdą ir tapo širdies chirurgijos pradininku. Šį atvejį chirurgas aprašė žurnale „Medicina“ (1929, Nr. 7). 1930 m. sausio 10 d. N. Gusevui perėjus dirbti į Panevežio žydų ligoninę, Panevežio apskrities ligoninės direktoriumi ir chirurgijos skyriaus vedėju išrinktas Stasys Mačiulis.
                      1930 m. apskrities savivaldybės iniciatyva pastatytas naujas dviaukštis ligoninės pastatas ( architektas R. Stanikūnas). Ligoninė buvo 120 lovų, 60 iš jų – chirurginiams ligoniams, nuolat dirbo trys chirurgai, praktikuodavosi ir Kauno universiteto studentai. Nuo 1933 m. gydytojai kas ketveri metai ligoninės lėšomis privalėjo vykti tobulintis į universiteto klinikas.
                      1937 m. žurnalo „Medicina“ Nrt. 1 S. Mačiulis aprašo Panevežio apskrities savivaldybės ligoninės veiklą. 1935 m. gydyta 1313 chirurginių ligonių, atliktos 1137 operacijos. Minimos koloproktologinės operacijos (15 hemorojaus operacijų, keturios tiesiosios žarnos amputacijos dėl vėžio, penkios rektoskopijos). 1937 m. ligoninėje gydyta net   1900 chirurginių ligonių, atliktos 1589 operacijos, iš jų – trys storosios žarnos navikų šalinimo, trys tiesiosios žarnos amputacijos dėl vėžio, 14 hemorojaus, devynios išangės fistulių atvėrimo, devynios sėdmenų flegmonos atvėrimo operacijos, keturios rektoskopijos.
                      1936 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žiemkalnio projektą pradėtas statyti mūrinis ligoninės pastatas. 1937 m. ligoninės lovų padaugėjo iki 150. Statybos užbaigtos 1952 m.
                      1937 m. bendrasis chirurgijos ir ginekologijos skyrius padalintas į atskirus chirurgijos bei ginekologijos skyrius. Ginekologijos skyriaus vedėju tapo V. Dalinda, chirurgijos skyriui toliau vadovavo S. Mačiulis.
                      1940 m. aneksavus Lietuvą, darbas ligoninėje iš esmės pasikeitė. Trūko chirurgų. Neilgai Panevežyje darbavosi buvęs Vilniaus Stepono Batoro universiteto dėstytojas Micheida. Gydytojas S. Mačiulis, kaip sovietams nepatikimas asmuo, buvo atleistas iš ligoninės vadovo pareigų. Ligoninės direktoriumi ir chirurgijos skyriaus vedėju tapo žinomas chirurgas J.Žemgulys. Traukiantis raudonajai armijai, Panevežio chirurgai 1941 m. birželio 26 d. buvo neteisingai apkaltinti ir suimti. J. Žemgulys, S. Mačiulis, A. Gudonis bei seselė Z. Kanevičienė po kankinimų žiauriai nužudyti. Panevežio apskrities ligoninė liko be chirurgų.
                      Vokiečių okupacijos metais ligoninės direktoriumi paskiriamas Kazys Gudelis, Lietuvos kariuomenės gydytojas, atsargos pulkininkas-leitenetas, įgijęs ir akušerio-ginekologo specialybę, dirbęs ligonių kasose. Ligoninės kieme pastatomas paminklas bolševikų nužudytiems Panevežio gydytojams atminti. Prieš pat sugrįžtant raudonajai armijai, paminklas buvo paslėptas. Po chirurgų nužudymo chirurgijos skyriaus vadovu tampa K. Kusa. Kartu su juo iki 1944 m. dirbo A. Gocentas ir A. Tukas.
                      Sugrįžus raudonajai armijai, 1944 m. Panevežyje buvo likę 3 ar 4 gydytojai. Chirurge dirbo iš fronto grįžusi Eugenija Sauchataitė, ligoninei ir chirurgijos skyriui vadovavo į Vakarus nepasitraukęs K. Gudelis. 1948 m. Panevežyje dirbo jau keturi chirurgai (E. Sauchataitė Vaidakavičus, Šalkevičius, Martynovas). Pablogėjus K. Gudelio sveikatai, 1948 m. sausio 10 d. ligoninės direktoriumi paskirtas gydytojas Vaidakavičius. Nuo 1948 m. chirurgijos skyriui vadovavo plačios profesinės erudicijos chirurgas P. A. Martynovas. 1952 m. jis buvo paskirtas LTSR vyriausiuoju chirurgu ir išvyko į Vilnių.
                      Nuo 1951 m. Panevežio apskrities ligoninės vyriausiąja gydytoja tapo E. Sauchataitė, jai trumpai teko vadovauti ir chirurgijos skyriui.
                      1953 m. chirurgijos skyrius performuotas į bendrosios chirurgijos (vedėjas V. Čaplikas) ir traumatologijos skyrius (vedėjas E. Girdzijauskas). 1954-1956 m. E. Girdzijauskas vadovavo ir ligoninei.
                      1956 m. Panevežio apskrities ligoninė pertvarkyta į respublikinę. Keitėsi vyriausieji gydytojai, chirurgijos skyriaus vedėjai. 1956-1958 m. ligoninei vadovavo E. Petrulienė, 1958-1966 – K. Stungys, 1966-1978 – A. Berūkštis, o nuo 1978 m. – A. Gutauskas.
                      Ligoninė buvo rekonstruojama, plečiama. Nuo 1964 m. pradėjo veikti gimdymo namai, 1967 m. pastatytas Kraujo perpylimo skyrius, 1970 m. – chirurgijos korpusas, atsiskyrė urologijos, vaikų chirurgijos skyriai. 1978 m. užbaigtas vaikų ligų skyriaus priestatas. 1983 m. nugriautas senasis mūrinis pastatas, o 1986 m. baigtas statyti šiandieninis administracijos ir terapijos, funkcinės diagnostikos ir operacinių korpusas.
                      Proktolologijos kaip savarankiškos chirurgijos srities pradininku Panevežyje tapo gydytojas Z. Gailiušis. 1948 m. po ketvirtojo medicinos kurso Vilniaus universitete Z. Gailiušis buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį. Tremtyje baigęs medicinos studijas, 1959 m. Z. Gailiušis grįžo į Lietuvą ir 1963 m. Panevežyje pradėjo dirbti chirurgu. Susidomėjęs proktologija, 1966 m. jis 4 mėn. specializavosi Maskvoje, Semaškos centrinėje klinikinėje ligoninėje,o 1981 m. ir 1985 m. – Rusijos Federacijos proktologijos insitute Maskvoje. 1966 m. Z.Gailiušis atliko 33 proktologines operacijas dėl (pilonidalinių fistulių, hemorojaus, pararektinių fistulių, išangės įplyšos, tiesiosios žarnos polipų, tiesiosios žarnos traumos, tiesiosios žarnos iškritimo bei dirbtinės išangės suformavimo operacijos). 1966 m. operuodamas pararektinę fistulę Z. Gailiušis pirmą kartą Lietuvoje pritaikė ligatūrinį gydymo metodą (operuodamas kolegą ginekologą). Milligano ir Moragno metodika operuojant hemorojų pradėta taikyti 1981 m. Tais pačiais metais gydytojo Z. Gailiušio iniciatyva įrengtas proktologijos kabinetas.
                      Proktologija Panevežyje, kaip ir visoje tuometinėje Lietuvos TSR, sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą. Nebuvo specialių lovų proktologiniams ligoniams, trūko endoskopinės aparatūros. Proktologija buvo suprantama kaip siaura medicinos sritis, apimanti tiesiosios žarnos, analinę bei perianalinę patologiją.
                      1985 m. chirurgas R. Samuolis specializavosi Maskvos centriniame gydytojų tobulinimosi institute, o 1986 m. – proktologijos kursuose Tbilisyje. 1985 m. įsigytas fibrokolonoskopas. 1990 m. įrengtas stacionarus koloproktologinio tyrimo kabinetas. Patobulėjo storųjų žarnų ligų diagnostika, pradėta operuoti endoskopiškai, kasmet atliekama 140-150 kolonoskopijų, 350-400 rektoromanoskopijų.
                      1992 m. ligoninėje įsteigus antrąjį bendrosios chirurgijos skyrių, 10 lovų skirta koloproktologiniams ligoniams. Nuo 1993 m. proktologijos specializaciją įgijo chirurgas A. Burneikis. Atliekama daugiau proktologinių operacijų, jos įvairesnės, didesnės apimties. Nuo 1997 m. operuojama daugiau ligonių, sergančių gaubtinės bei tiesiosios žarnos navikais. Kasmet atliekama apie 180 koloproktologinių operacijų. Nuo 1992 m. dėl hemorojaus operuoti 265 ligoniai, dėl išangės įplėšos -75, dėl paraproktitų – 353, dėl pilonidalinių fistulių ir abscesų – 214, dėl tiesiosios žarnos iškritimo - aštuoni, dėl storųjų divertikuliozės – 24, dėl gerybinių auglių – 116, dėl gaubtinės žarnos vėžio – 127, dėl tiesiosios žarnos vėžio – 79, dėl storųjų žarnų traumos – 15 ligonių. Atlikta 16 rekonstrukcinių operacijų kolostomuotiems ligoniams, 11 – sfinkterių plastikos operacijų, 15 – kitų proktologinių operacijų.
                      Nuo 1998 m. konsultacijų poliklinikoje veikia koloproktologijos kabinetas, kuriame apsilanko apie 800 ligonių per metus, atliekama per 240 fibrosigmoidoskopijų bei rektoromanoskopijų.
                      Taigi koloproktologo specialybė įsitvirtina ir tobulėja, yra perspektyvi.
Lietuvos Bendrosios
praktikos gydytojas
 
Bendrosios praktikos
Lietuvos gydytojas
 
Trečiasis Lietuvos koloproktologų suvažiavimas
 
 
 
 
 
Chirurginis storosios žarnos vėžio metastazių kepenyse gydymas
Liver resection in colorectal secondaries
 
Juozas Pundzius, Giedrius Barauskas, Dainius Pavalkis
Kauno medicinos universiteto klinikos
 
 
Reziumė
                      Straipsnyje analizuojama ligonių, kuriems nustatytos storosios ir tiesiosios žarnos vėžio metastazės kepenyse, radikalaus chirurginio gydymo patirtis. 1996-1998 m. KMU Chirurgijos klinikoje 11 ligonių atliktos anatominės kepenų rezekcijos. Pooperacinių komplikacijų radosi keturiems ligoniams, visos jos išgydyta konservatyviai. Po operacijos nemirė nė vienas ligonis. Per analizuojamąjį laikotarpį visų ligonių sveikatos būklė buvo patenkinama. Vienai ligonei diagnozuotas metastazinio proceso atkrytis likusioje kepenų dalyje. Chirurginio storosios žarnos vėžio metastazių kepenyse gydymo patirtis rodo, kad tai yra saugus ir veiksmingas metodas, kuriam įvertinti reikalingas ilgesnis paciento stebėjimas po operacijos.
 
 
Žarnų nepraeinamumas apsisukus riestinei žarnai
Volvulus of the sigmoid colon
 
Algimantas Stašinskas, Kęstutis Strupas
Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos klinika, Vilniaus greitosios pagalbos ligoninė
 
Reziumė
                      Straipsnyje pateikiami 1991-1997 m. dėl riestinės žarnos apsisukimų operuotų ligonių, gydymo rezultatai (amžiaus vidurkis 67,4 metų). Riestinės žarnos nepraeinamumas nustatytas 3,1 proc. ligonių. Riestinės žarnos apsisukimas tiksliai diagnozuotas tik vienam ligoniui. Vienam pacientui nesėkmingai mėginta riestinę žarną atsukti endoskopu. Dviems ligoniams dėl žarnos nekrozės atliktos Hartmano operacijos, 10 – riestinė žarna fiksuota, septyniems –žarna atsukta, taikant žarnyno enterodekompresiją. Po operacijos komplikacijų pasireiškė penkiems (29,4 proc.) ligoniams. Mirė šeši pacientai. Teisingai diagnozavus riestinės žarnos apsisukimą, būtina pradėti endoskopini gydymą. Jei šis metodas neveiksmingas, ligonis skubiai operuojamas. Operuojant būtina žarną rezekuoti. Jei esama kontraindikacijų – žarna tik atsukama ir fiksuojama. Žarną rezekuojant pirminė anastomozė atliekama tik esant palankioms sąlygoms.
 
 
Endoskopinė pagalba gydant žarnyno nepraeinamumą
Endoscopic management of the bowel obstruction
 
Algirdas Boguševičius, Dobilas Stučinskas
Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinika
 
Reziumė
                      Straipsnyje aptariamas plonosios žarnos turinio pašalinimas ilgu Millerio ir Abbotto žarnyno zondu. Iki dvylikapirštės žarnos distalinės dalies zonas įkišamas fibroskopu. Žarnyno intubacija, naudojant endoskopą, sėkminga 9 ir 10 (90 proc.) pacientų. Rekomenduojama žarnyną zonduoti tik esant daliniam ar ankstyvam pooperaciniam plonosios žarnos nepraeinamumui. Endoskopas taikomas ir atstatant storosios žarnos spindį, pakitusį dėl storosios žarnos nepraeinamumo. Aprašomas pirmasis sėkimngas storosios žarnos striktūros išplėtimas pneumodilitatoriumi.
 
 
Sterkoraliniai peritonitai
Stercoral peritonitis
 
Dainius Pavalkis, Vytauas Zykas*, Feliksas Markuckas**, Vytautas Venclauskas***, Antanas Gulbinas, Žilvinas Gudzinskas
Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinika, Kauno medicinos universiteto Bendrosios chirurgijos klinika*, Kauno onkologijos ligoninė**, Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė***
 
Reziumė
                      Peritonitas, komplikavęsis storosios žarnos perforacija, diagnostiniu ir gydymo požiūriu yra sudėtingiausia peritonito forma.
Šio darbo tikslas – įvertinti ligonių, gydytų dėl sterkoralinio peritonito, diagnostiką bei gydymą (keturiose ligoninėse) apžvelgti pastarųjų penkerių metų literatūros duomenis.
 Per penkerius metus dėl sterkoralinio peritonito gydyti 32 ligoniai. Pagrindinė liga, sukėlusi perforaciją,  buvo storosios žarnos vėžys, atsiradęs dažniausiai riestinėje žarnoje. Iki operacijos stacionare ligoniai buvo tiriami ir gydomi vidutiniškai 18,6 val. Obstrukcinė rezekcija atlikta 50 proc. Ligonių. Pooperacinių komplikacijų radosi 67,5 proc.ligonių, mirštamumas siek 21,7 proc. Dėl simptomų stygiaus sterkoralinio peritonito diagnostika sudėtinga. Ankstyva diagnostika, priešoperacinis ligonio parengimas bei pooperacinis gydymas intensyvios terapijos skyriuje, obstrukcinė rezekcija suformuojant galinę kolostomą – ligonio pasveikimą sąlygojantys veiksniai.
 
Sudėtingų išangės fistulių ir ūminio paraproktito gydymas
 
Algimantas Tamelis, Žilvinas Saladžinskas, Dainius Pavalkis, Vytautas Zykas
Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinikos Koloproktologijos sektorius ir Bendrosios chirurgijos klinika
 
Reziumė
                      Straipsnyje atalizuojami aukštų išangės fistulių ir ūminio paraproktito, esant pūlingai angai, gydymo taktika bei rezultatai. Operuota 60 ligonių. Transsfinkterinė fistulė nustatyta 18, 0 ekstrasfinkterinė – 42 pacientams. Tampri ligatūra panaudota 30, drenuojamoji – 19 ligonių. Dviems pacientams atlikta plastinė išangės operacija prisiuvant gleivinės ir raumens logą, septyniems – užsiūta vidinė anga. Esnat transsfinkterinei fistulei, padarytos Gabrielio operacijos. Netrukus po operacijos komplikacijų astirado dviems ligoniams. Vėlesnė sveikatos būklė vertinta 41 ligoniui: fistulė ar pūlinys pakartotinai susidarė 14, o išangės sfinkterių nepakankamumas radosi 11 ligonių. Straipsnyje apžvelgiami diskutuotini fistulių diagnostikos ir gydymo aspektai.
 
Uždegiminiai storžarnės ir jos pasaito pseudonavikai
Inflamatory pseudotumors of colon and its mesocolon
 
Jonas Dauderys, Donatas Venskutonis
Kauno medicinos universiteto Bendrosios chirurgijos klinika
 
Reziumė
                      Analizuojamos 16 ligonių, gydytų dėl storžarnių ir jų pasaitų uždegiminių pseudonavikų, ligos istorijos. 11 ligonių skubiai operuoti, nustačius ūminį pilvo organų susirgimą, o penki – diagnozavus pilvo naviką, trys –uždegimo pažeistą akląją žarną, du – skersinę gaubtinę žarną, du – nusileidžiančiąją gaubtinę žarną, devyni – pažeistą riestinę gaubtinę žarną ar jos pasaitą. 11 ligonių operuojant aptikta patologija traktuota kaip vėžys, penkiems –kaip uždegiminis infiltratas. Penkiems ligoniams pašalinta pažeistosios storžarnės dalis, sujungiant galą su galu, trims – dešinioji hemikolektomija, keturiems - artmano operacija, kitiems keturiems – tik paliatyvi kolostomija. Visi ligoniai pasveiko. Uždegiminio pseudonaviko priežastys: dviems ligoniams –eozinofilinis infiltratas, trims – žarną perforavusi nuryta šaka, šešiems – storžarnės divertikulas ir penkiems – patologijos priežastys neišaiškintos.
 
 
Ambulatorinis koloproktologinio ligonio tyrimas
 
Algimantas Tamelis, Dainius Pavalkis, Žilvinas Saladžinskas
Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinikos Koloproktologijos sektorius
 
Reziumė
                      Daugelio storosios žarnos ligų simptomatika yra aiški. Nesudėtingais tyrimo metodais – apčiuopa, tiesiosios žarnos tyrimu pirštu, anoskopija – net poliklinikoje galima diagnozuoti koloproktologinę ligą bei pradėti gydymą. Straipsnyje apžvelgiami būdingiausi storosios žarnos ligų simptomai, fizikiniai ir instrumentiniai tyrimai, įgalinantys tokiems ligoniams anksti ir tiksliai suteikti medicinos pagalbą.
 
Lėtinio vaikų vidurių užkietėjimo chirurginio gydymo aspektai
Surgical aspects of chronic constipation in children
 
Robertas Bagdzevičius, Sigitas Rinkevičius
Kauno medicinos universiteto Vaikų chirurgijos klinika
 
Reziumė
                      Remiantis literatūra ir klinikos patirtimi, įvertinti lėtinio vaikų vidurių užkietėjimo chirurginio gydymo aspektai. Apibrėžtas problemos aktualumas, suformuluotos vaikų tyrimo indikacijos, apžvelgti diagnostikos būdai, sugrupuotos chirurgiškai gydomos lėtinio vaikų vidurių užkietėjimo priežastys. Aprašyti dažniau pasitaikančių chirurginių ligų – Hiršprungo ligos, neuroninių storosios žarnos displazijų, tiesiosios žarnos ir išangės sklaidos sutrikimų – pagrindiniai simptomai, diagnostika ir gydymas.
 
 
 
Kraujavimas iš apatinės virškinimo trakto dalies: priežastys, diagnostika ir gydymas
Lower gastrointesinal bleeding in elderly: reasons, diagnosis and treatment
 
Vytautas Zykas*, Audinius Visokinskas**, Pranas Jonauskas***, Remigijus Šiugžda
2-oji Kaunio klinikinė ligoninė*, KMU Geriatrijos klinika**, KMU Bendrosios chirurgijos klinika***
 
Reziumė
                      Straipsnyje aptariami kraujavimo iš apatinės senyvų žmonių virškinimo trakto dalies ypatumai, susiję su morfologiniais ir funkciniais pokyčiais storojoje žarnoje. Dėl šios priežasties senyvi žmonės dažniau serga divertikulioze ir storosios žarnos angiodisplazija. Atsiradus komplikacijų – gausiam kraujavimui, anemizacijai ir hipovolemijai – galima nepalanki ligos prognozė. Svarbu laiku diagnozuoti įtariamą ligą ir pradėti patogenezinį gydymą.
Straipsnyje pateikiami nuoseklios diagnostikos metodai, aprašomi gydymo principų ypatumai ir klinikinės praktikos patirtis.
 
Kraujavimas vaikų storojoje žarnoje
Colorectal bleeding in children
 
Robertas Bagdzevičius, Saulius Pampikas
Kauno medicinos universiteto Vaikų chirurgijos klinikos Endoskopijų skyrius
 
Reziumė
                      Retrospektyviai išanalizuotos 138 vaikų, 1994-1998 m. KMUK Vaikų chirurgijos klinikoje gydytų dėl tuštinimosi su kraujo priemaiša ligos istorijos. Į tyrimą neįtraukti vaikai, kuriems diagnozuota invaginacija bei infekcinis enterokolitas. Į kliniką vaikai atsiųsti praėjus 3 mėn. nuo pirmųjų simptomų atsiradimo. Kraujavimo priežastys: 48 vaikams – stororios žarnos polipai, 45 – išangės įplėta, aštuoniems – proktitas, trims – nespecifinis opinis kolitas, trims – vidinis hemorojus, vienam – išorinis hemorojus, vienam – riestinės žarnos angiodisplazija, 29 atvejais kraujavimo priežastis neisiaškinta.
 
Storosios žarnos vėžys šeimos gydytojo praktikoje
Large bowel cancer in the practice of the general practitioner
 
Dainius Pavalkis, Algimantas Tamelis, Žilvinas Saladžinskas
Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinika
 
Reziumė
                      Analizuojama paveldimumo, mitybos ir kitų veiksnių įtaka storosios žarnos vėžio rizikai. Pateikiama detali storosios žarnos vėžio simptomatika, pirminės ambulatorinės diagnostikos seka ir galimybės.
 
 
 
 
 
 
 
 
Mažoji proktologija: anestezija ir slauga po operacijos
Minor anorectal operation: anesthesia and postoperative nursing
 
Jūratė Gudaitytė, Dainius Pavalkis, Žilvinas Saladžinskas, Algimantas Tamelis
Kauno medicinos universiteo klinika
 
Reziumė
                      Per mažąsias proktologines operacijas, ypač plečiant sfinkterį, kad ligonis skausmo nejaustų, būtina anestezija. KMU klinikoje dažniausiai naudojamas spinalinis blokas bupivakainu arba taikoma bendrinė endotrachėjinė anestezija miorelaksantais. Kad ligonis greičiau pasveiktų ir atsistatytų šalinimo funkcijos, be to, būtų išvengta retentio urinae, po operacijos reikalinga pakankama analgezija antiuždegiminiais vaistais ir opioidais bei skysčių ribojimas.
 
 
 
Ligonių, operuotų dėl tiesiosios žarnos vėžio, lyginamoji charakteristika
 
Jonas Mickevičius, Petras Norkūnas, Eugenijus Stratilatovas
Lietuvos onkologijos centras
 
                      Darbo tikslas – palyginti 1987-1988 m. ir 1997-1998 m. operacijų, atliktų dėl tiesiosios žarnos vėžio, ir pooperacinių komplikacijų duomenis.
                      1987-1988 m. dėl tiesiosios žarnos vėžio operuota 319 ligonių. Atliktos 247 radikalios operacijos ir 71 paliatyvi. 1997-1998 m. atlikta 350 tiesiosios žarnos operacijų. 298 radikalios ir 52 paliatyvios.
                      1997-1998 m. žymiai padaugėjo tiesiosios žarnos rezekcijų 1987-1988 m. atliktos 39, o 1997-1998 m.-149 rezekcijos. Ekstirpacijų atlikta mažiau: 1987-1988 m. -176 ekstirpacijos,o 1997-1998 m. -146.
 
Ligonių, kuriems buvo atliktos radikalios tiesios žarnos operacijos, pasiskirstymas pagal amžių.
 
 
1987-1988 m.
1997-1998 m.
Iki 29 metų
1 ligonis (0,4 proc.)
6 ligoniai ( 2 proc.)
30-39 metų
8 ligoniai (3 proc.)
15 ligonių (5 proc.)
40-49 metų
27 ligoniai ( 11 proc.)
48 ligoniai (16 proc.)
50-59 metų
60 ligonių ( 24 proc.)
89 ligoniai (30 proc.)
60-79 metų
135 ligoniai ( 55 proc.)
104 ligoniai (35 proc.)
Virš 80 metų
16 ligonių (6,6 proc.)
36 ligoniai
                     
                      Ligoniai, sergantys tiesiosios žarnos vėžiu, ir 1987 ir 1988 m., ir 1997 -1 998 m. į stacionarą atvyko pasireiškus komplikacijoms: lėtiniam žarnų nepraeinamumui, antrinei anemijai, kitų organų pažeidimams, naviko perforacijai, vietiniam arba plintančiam peritonitui, ūminiam žarnų nepraeinamumui.
                      Palyginus ir apibendrinus 1987-1988 m. ir 1997-1998 m. atliktų tiesiosios žarnos vėžio operacijų duomenis, galima teigti, kad :
                      - 1997-1998 m. sumažėjo ligonius žalojančių operacijų, t.y. Hartmano tipo ir tiesiosios žarnos ekstirpacijų, suformuojant kolostomą. Padaugėjo tiesiosios žarnos rezekcijų.
                      - Gerokai daugiau jaunų žmonių serga tiesiosios žarnos vėžiu.
                      - Esant tobulesnei oepracijų aparatūrai ir skausmą malšinančioms priemonėms,         sudėtingos operacijos atliekamos ir ligoniams, vyresniems nei 80 metų.
                      - Nuo 4 proc. iki 2 proc. sumažėjo mirštamumas po operacijų.
 
 
Pooperacinės komplikacijos
                     
1987-1988 m.
1997-1998 m.
Siūlių nelaikymas
4
6
Žaizdos supūliavimas
29
10
Peritonitai
2
7
Širdies ir kraujagyslių nepakankamumas
-
3
Miokardo infarktas
1
1
Tromboflebitas
2
4
Plaučių uždegimas
7
10
Išvestinių žarnų nekrozė
3
-
Šlapinimosi sutrikiami
2
1
Psichozė
1
-
Hepatorenalinis nepakankamumas
3
3
Pooepracinis kraujavimas iš tiesiosios žarnos guolio
3
-
Išangės sužalojimas
1
1
Plonžarnių trombozė
-
1
Storžarnių trombozė
1
 
Mirtys
12 (4proc.)
8 (2 proc.)
 
Vienmomentinė storosios žarnos rezekcija, esant kairiosios pusės vėžiui ir nepraeinamumui
 
Eligijus Poškus, Saulius Jurevičius, Algimantas Bubnys
Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, Abdominalinės chirurgijos klinika
 
                      Daugiaetapės operacijos, esant kairės storosios žarnos pusės vėžiui ir nepraeinamumui, išvargina ligonį, socialiai jį izoliuoja, o esant stomai, brangiai kainuoja. Po tokių operacijų atsiranda daug komplikacijų. Šis darbo tikslas – įvertinti storosios žarnos parengimo operuojant ir vienmomentinės operacijos galimybes.
                      1996 m. lapkritį – 1998 m. birželį Abdominalinės chirurgijos klinikoje devyniems ligoniams dėl nepraeinamumo storoji žarna išplauta ant operacinio stalo. Keturiems pacientamas dėl nusileidžiančios storžarnės dalies vėžio diagnozuotas III stadijos, penkiems – IV stadijos vėžys. Septyni ligoniai operuoti skubiai ir du - planine tvarka ( jiems dėl obturacijos nepavyko išvalyti žarnyno iki operacijos). Visiems storoji žarna išplauta panaudojant 5-10 litrų (vidutiniškai 7,41) fiziologinio skiedinio. Po rezekcijos septyniems ligoniams anastmozė atlikta galo su galu dvieile siūle, dviems – vienos eilės siūle.
                      Po operacijos vienai ligonei susidarė didelis viršutinės pilvo ertmės dalies infiltratas ( žarnos pažeidimo išspaudžiant jos turinį pasėka), vienam ligoniui nelaikė anastomozės siūlės ( to priežastis –techninė anastomozės klaida bei ilgametis kortikosteroidų vartojimas dėl autoimuninės trombocitopatijos). Pastarajam 12-ąją parą po operacijos atlikta relaparotomija, suformuota kolostoma. Mirė vienas ( 11 proc.) ligonis. Mirties priežastis – ūminis širdies ir kraujagyslių nepakankamumas, atsiradęs 4-ąją parą po operacijos.   
                      Išvados. Esant kairės pusės III ir IV stadijos vėžiui ir nepraeinamumui, ant operacinio stalo išplovus storąją žarną, galima vienmomentiškai atlikti rezekciją ir pirminę anastomozę.

Komplikuoto storžarnės vėžio g ydymo rezultatai Marijampolės apskrities ligoninės Chirurgios skyriuje
 
Rimutis Dūdonis, Stasys Petrauskas
Marijampolės apskrities ligoninė
 
                      1989 – 1998 m. Marijampolės apskrities ligoninės Chirurgijos skyriuje dėl storžarnės vėžio gydyti 133 ligoniai, 73 iš jų operuoti dėl komplikuoto storžarnės vėžio. Operuotų ligonių amžiaus vidurkis 71,6 metų. Operuotos 27 moterys ir 46 vyrai.
                      Indikacijos operacijai:
-         mechaninins žarnų nepraeinamumas – 65 ligoniams, 49 iš jų – visiškas, 169 – dalinis obturacinis nepraeinamumas;
-         sterkoralinis peritonitas – aštuoniems ligoniams.
Perforaciją sukėlė penkiems ligoniams riestinės žarnos vėžys, dviems – tiesiosios žarnos vėžys, vienam – skersinės žarnos vėžys.
                      Skubios pirminės storžarnės rezekcijos atliktos atsižvelgiant į vėžinio proceso išplitimą ir vietą, peritonito ir nepraeinamumo išplitimo laipsnį, bendrąją paciento svekatos būklę. Radikalios operacijos atliktos 27(37 proc.) ligoniams, paliatyvios – 44 (60,3 proc.), bandomosios laparotomijos – dviems ligoniams.
                      Po operacijų mirė 23 (31,5 proc.) ligoniai;
-         devyni (33 proc.) po radikalių operacijų;
-         14 (31,9 proc.) – po paliatyvių;
-         Du - po bandomųjų laparatomijų.
Mirties priežastys:
-         14 ligonių – progresuojanti vėžio intoksikacija;
-         Šešiems ligoniams – besitęsiantis peritonitas, keturiems ligoniams – nesibaigęs sterkoralinis peritonitas ir dviems – astiradęs dėl siūlių nelaikymo, abu šie ligoniai operuoti antrą kartą;
-         3 ligoniams – a. Pulmonalis trombembolijos.
Komplikuotas storžarnės vėžys – patologija, kuriai gydyti reikalingas ne tik paliatyvus, bet ir radikalus operacinis gydymas.
 
Storosios žarnos vėžys, komplikavęsis mechanininiu žarnyno nepraeinamumu
 
Rima Žemaitaitienė, Antanas Norvaišis, Donata Rusteikienė
Vilniaus miesto universitetinė ligoninė
 
                      1992-1998 m. Vilniaus m. universitetinės ligoninės III abdominalinės chirurgijos skyriuje dėl storosios žarnos vėžio, kuris komplikavosi žarnyno nepraeinamumu, operuotas 101 ligonis: 43 (42,6 proc.) vyrai, 58 (57,4 proc.) moterys. Amžiaus vidurkis – 65,6 metų. Ši vėžio komplikacija buvo 45,1 proc. ligonių ( iš viso minėtaisiais metais dėl storosios žarnos vėžio operuoti 224 ligoniai).
                      Vėžio sukeltas žarnyno nepraeinamumas nustatytas: penkiems ligoniams ( 5,0 proc.) aklojoje žarnoje, septyniems ( 6,9 proc.) – kylančiojoje gaubtinėje žarnoje, penkiems (5,0 proc.) – dešiniajame gaubtinės žarnos linkyje, septyniems (6,9 proc.) – skersinėje gaubtinėje žarnoje, keturiems (4,0 proc.) – kairiajame gaubtinės žarnos linkyje, penkiems (5,0 proc.) - nusileidžiančioje gaubtinėje žarnoje, 38 (37,6 proc.) – riestinėje žarnoje, 12 (11,9 proc.)- rektosigminėje, 18 (17,8 proc.) – tiesiojoje žarnoje.
                      Žarnyno nepraeinamumą dažniausiai sukelia riestinės žarnos vėžys. 77(76,2 proc.) ligos atvejais žarnyno nepraeinamumas atsiranda dėl kairiosios pusės storosios žarnos vėžio.
                      Radikali operacija atlikta 68 (67,3 proc.) ligoniams, paliatyvi – 33 (32,7 proc.).
                      48 (47,5 proc.) iš jų, esant visiškam nepraeinamumui ar neveiksmingam konservatyviam gydymui operuoti skubiai. Radikali operacija atlikta 28 (58,3 proc.) ligoniams: aštuoniems (28,6 proc.) iš jų operacija užbaigta pirmine anastomoze, 20 (71,4 proc.) – kolostoma. Paliatyvi operacija atlikta 20 (41,7 proc.) skubiai operuotų ligonių. 53 (52,5 proc.) ligoniams konservatyviai pašalinus žarnyno nepraeinamumą atlikta planinė operacija. Tai įgalina atlikti daugiau radikalių operacijų ir pirminių anastomozių negu operuojant skubiai. Radikaliai operuoti 40 (75,5 proc.) ligonių :31 (77,5 proc.) iš jų operacija užbaigta pirmine anastomoze, devyniems (22,5 proc.) – kolostoma. Paliatyvios operacijos atliktos 13 (24,5 proc.) ligonių.
                      Operuodami ligonius, sergančius žarnyno nepraeinamumu, atliekame plonosios žarnos intubaciją ir dekompresiją vadinamuoju Plevoko zondu. Tai palengvina operacijos eigą, padeda išvengti pooperacinių komplikacijų ( pvz. siūlių nesugijimo). Paskutiniaisiais metais operuodami dažniau naudojamės siuvimo aparatu, dėl to žaizdos geriau sugyja.
                      Po radikalių operacijų mirė du (2,9 proc.) ligoniai. Mirties priežastis – dėl siūlių nesugijimo po hemikolektomijos užsitesęs peritonitas. Po paliatyvių operacijų mirė šeši (18,2 proc.) ligoniai. Mirties priežastys : trims ligoniams – širdies veiklos nepakankamumas; dviems- plaučių uždegimas; vienam – plaučių arterijos trombembolija.
                      Išvados
1.      Daugumai ligonių ūminį žarnyno nepraeinamumą pavyko išgydyti konservatyviai, todėl jie operuoti esant išvalytam žarnynui. Tai sudartė sąlygas pirminei žarnos rezekcijai ir anastomozei atlikti.
2.      Žarnyno nepraeinamumą lemia vėlyva storosios žarnos vėžio diagnostika, daugeliu atvejų dėl proktologų trūkumo poliklinikose.
 
 

Storosios žarnos perforacija, sukelta vėžio
 
Rima Žemaitaitienė, Antanas Norvaišis, Donata Rusteikienė
Vilniaus miesto universitetinė ligoninė
 
                      Storosios žarnos perforacija, sukelta vėžio – reta ir sunki komplikacija, lemianti didelį pooperacinį mirštamumą.
                      1992-1998 m. Vilniaus miesto universitetinės ligoninės III abdominalinės chirurgijos skyriuje dėl storosios žarnos vėžio operuoti 224 ligoniai : 125 (55,8 proc.) moterys, 91 (40,6 proc.) vyras.
                      Dėl storosios žarnos perforacijos, kurią sukėlė vėžys, operuotas 21 (9,4 proc.) pacientas: 17 moterų ir keturi vyrai. 12 (57,1 proc.) ligonių buvo vyresni nei 70 metų, šeši -vyresni nei 80 metų. Pacientai atvyko pavėluotai. Siuntimo diagnozės buvo cholecistopankreatitas, apendicitas, opaligė ir kt. Jie skubiai operuoti. Nustatytas vėžys, sukėlęs perforaciją trims ligoniams – aklojoje žarnoje; vienam – kylančioje gaubtinėje žarnoje; vienam – dešiniajame gaubtinės žarnos linkyje; dviems kairiajame gaubtinės žarnos linkyje; 14 – riestinėje žarnoje.
                      16 (76,2 proc.) ligonių atliktos radikalios operacijos. 12 – Hartmano ir Hartmano tipo operacijos, keturiems operacija užbaigta pirmine anastomoze.
                      Paliatyvios operacijos atlikts penkiems (23,8 proc.) ligoniams: vienam - ileostoma, keturiems – kolostoma. Pooperacinės komplikacijos: eventeracija – vienam , subdiafragminis pūlinys (po Hartmano tipo operacijos) – vienam; supūliavo žaizda – trims ligoniams.
                      Mirė septyni (33,3 proc.) ligoniai. Mirties priežastys : miokardo infarktas – vienam; plaučių uždegimas - vienam; besitęsiantis sterkoralinis peritonitas – keturiems; progresavo vėžinis procesas – vienam pacientui.
                      Viena ligonė mirė neoperuota, 73 metų L.M. sirgusiai tiesiosios žarnos vėžiu T3N0M0, dėl sinchroninio vėžio T3N0M0 dešiniojo linkio srityje perforavo gaubtinė žarna. Pacientė mirė nuo sterkoralinio peritonito. Sinchroninis vėžys pasitaiko retai. Svarbu laiku jį diagnozuoti, nes šis vėžys gali sukelti sunkų komplikacijų.
                      Išvados
1.      Storosios žarnos perforacija, sukelta vėžio, įvyksta įsisenėjus vėžiniam procesui.
2.      Dažniausiai dėl vėžio perforuoja riestinė žarna